37 metų M.Witkiewicz festivalyje „Jaunimo literatūros dienos Šiaurės Lietuvoje“, surengtame kalbininko bei vertėjo Markuso Rodunerio, pristatė knygą vaikams „Lilė ir kompanija“. Tačiau pokalbis šįsyk – apie rašytojos knygas suaugusiems.
- Jūsų knygos velniškai patinka moterims, bet – erzina vyrus. Vien pavadinimai gali išversti iš koto bet kurį ironizuotoją: „Neištikimosios pasakojimas“, „Žmonų mokykla“, „“Smėlio pilis“. Pradėkime nuo pirmosios – romano „Meilutis“. Kokio amžiaus sulaukusi tą knygą parašėte ir kokie buvo tikrieji motyvai imtis rašymo?
- Rašyti pradėjau 32-ejų, kai susilaukiau dukters. Dresavau ją, kad užmigtų vienuoliktą vakaro ir man liktų bent kiek laiko savo poreikiams. Aš myliu vaikus, bet, susilaukusi pirmagimės, kuo aiškiausiai supratau, kad privalau veikti dar ką nors. Duktė į tą pageidaujamą grafiką atsižvelgti neketino.
- Ar jums buvo tik nuobodu, ar supratote, kad rašymas yra tikrasis poreikis, per kurį galite išsigelbėti nuo rutinos, kai vien šokinėji apie vaiką?
- Tapo akivaizdu, kad man būtinai reikia bent dviejų gyvenimo plotmių, o ne vienos – tik būti mama. Labai trūko pokalbių apie kitokius dalykus. Apėmė pojūtis, kad privalau veikti dar ką nors kita, kad jausčiau pilnatvę. Tada ir nutariau aprašyti viską, ką patiriu.
- Apie ką jūs rašėte pirmajame romane?
- Tai sarkastiška komedija apie moterį, kuri labai troško ištekėti. Skaitytojai ją graibstyte graibstė. Knyga buvo lyginama su Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraščiu“, nors iš tiesų jos mintis visai kita – kad neprotinga vedybų siekti bet kokia kaina.
- Kaip į apsisprendimą tapti rašytoja reagavo jūsų vyras?
- Nelabai apsidžiaugė. Jis – inžinierius, patriarchalinio mąstymo. Tuo metu jis labai daug dirbo, kad išlaikytų šeimą, ir nelabai turėjo laiko gilintis į tai, kokia būsena apima veiklią moterį, kurios ryšiai su pasauliu staiga drastiškai apribojami naujos situacijos – vaiko gimimo.
- Ar už jo tekėdama žinojote, kad būsite emancipuota moteris, o jūsų vyras – būsimasis „patriarchas“?
- Tokių dalykų neįmanoma sužinoti, kol pora nesusilaukia vaikų. Kai susipažinome ir ėmėme draugauti, aš buvau ką tik baigusi vadybos ir rinkodaros studijas: pati užsidirbdavau pinigų ir pati disponavau savo laiku. Natūralu, kad tokių klausimų sau net nekėliau. Tokių minčių atsirado, kai po gimdymo tapau nuo vyro kiek priklausoma finansiškai.
- Kaip rašto darbai klostėsi toliau?
- Vos parašiusi „Meilutį“, supratau, kad vėl laukiuosi. Jau buvau pradėjusi antrąjį romaną. Iki antrojo gimdymo reikėjo įveikti dvigubą užduotį – prižiūrėti dukrelę ir užbaigti knygą. Dabar dukrai šešeri, o sūnui – ketveri su puse.
- Ar nors vienoje knygoje atsispindi procesas, kaip jūs bandote išlikti emancipuota, o vyras ima reikštis it koks patriarchas?
- Taip, romane „Neištikimosios pasakojimas“. Ši knyga – mano autoterapija, saldi ir karti. Romano herojė, kuri niekada apie save nebūtų drįsusi pagalvoti, kad galėtų išduoti savo vyrą, tai padaro. Siužetas paprastas: vedybos iš meilės ir šventas tikėjimas, kad ji, mylinti žmona, sugebės aukotis. O tada – kasdienybė: egocentriškas ir nepadedantis vyras bei netikėtai sutiktas jaunystės laikų draugas. O toliau viskas vyksta natūraliai - herojė pradeda galvoti apie išdavystę.
- Kokia buvo reakcija, kai ta knyga pasirodė?
- Kieno – skaitytojų moterų? Puiki. O savo vyro tiesiog paprašiau, kad būtinai perskaitytų – neparagintas gal net nebūtų turėjęs tam laiko. Perskaitė, patylėjo ir sako: „Ne viskas čia yra tiesa“.
- Ar viskas toje knygoje buvo tiesa iš jūsų gyvenimo?
- Faktai – ne, mano jausmai – taip.
- Kaip reagavo jūsų pačios tėvai? Praktika rodo, kad į vaikų knygų turinį tėvai reaguoja itin liguistai – beveik kaip į asmeninį įžeidimą.
- Mamai labiausiai patiko skaityti juokingas knygos vietas. Draugė įvertino taip: „Ši knyga nėra liūdna. Bet ji - romanas apie tikrą gyvenimą.“ Tačiau visos mano knygos baigiasi laimingai.
- Kodėl būtinai laimingai? Ar jūsų mąstymas toks pozityvus, ar čia išmoktas vadybininkės komercinis sprendimas? - Aš manau, kad gyvenimas yra pakankamai liūdnas ir laimingų pabaigų jame pasitaiko retokai, todėl tebūna jų bent knygose.
- Koks šios knygos tiražas?
- 19 tūkstančių egzempliorių.
- Kaip šią knygą vertino kritikai vyrai – kaip tekstą „moteriškėms“ ar dėmesio vertą literatūrą visiems?
- Vyrams kritikams iš mano parašytų knygų labiausiai patiko „Neištikimosios pasakojimas“ bei romanas „Smėlio pilis“, o apie romaną „Žmonų mokykla“ vienas iš kritikų vyrų atsiliepė taip: „Būtų puiki knyga, jei iš jos autorė išbrauktų erotiką.“
Įdomiausia, kad smarkiausiai dėl erotikos mane puola ne kritikai vyrai, o rašytojos moterys. Viena net pareiškė pretenziją: „Kaip drįsai nusileisti iki E L James „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ lygio? Jai atrodė, kad tai – moterų rašytojų kompromitacija.
- Ar iš tiesų nusileidote iki „Penkiasdešimties atspalvių” lygio?
- Ne, nenusileidau. Bet manau, kad „Žmonų mokykloje“ esama erotinių scenų, pasižyminčių sodresnėmis detalėmis, nei iki šiol erotika buvo vaizduojama lenkų autorių moterų. Juokingiausia, kad labiausiai knygą puolantys jos nebuvo skaitę – sprendė tik iš perpasakotų nuogirdų. Ir toji kritikuojanti kolegė „Žmonų mokyklos“ skaičiusi nebuvo.
- Koks tos knygos siužetas?
- Keturios skirtingai nelaimingos moterys loterijoje laimi pakvietimus į SPA kompleksą ir atsiduria prabangiame pensione Mazūrijoje. Ponią Jadvygą įžūliai apgaudinėja sutuoktinis, bet ji su tuo taikstosi, net tada, kai tariamai jai skirtus auskarus išvysta vyro meilužės ausyse. Kita herojė – vargšė nuvaryta ir apsileidusi mama su dviem vaikais, neturinti nei noro, nei jėgų savimi rūpintis.
Atsitiktinai tame pačiame viešbutyje atsidūrusios keturios moterys įsivaizduoja, kad bus mokomos, kaip įtikti ir patikti vyrui, kad jo neprarastum arba susigrąžintum, bet netikėtai išmoksta... mylėti ir gerbti save.
- Kuo „Žmonų mokykla“ baigiasi?
- Herojės supranta, kad jų likimas – pačių rankose. Ir kad visada gauni tai, ko nusipelnei. Labiausiai pasaulyje nervina moterys, kurios tik sėdi ir bamba, bet nieko nedaro. Mano tikslas – įspirti skaitytojoms į užpakalį. Gavau tūkstančius moterų laiškų, kurios teigė, kad aprašiau jų gyvenimus. Prieš Šv.Valentino dieną pasirodys antroji knygos dalis „Svajonių pensionas“
- Koks bjauriausias jūsų girdėtas atsiliepimas apie „Žmonų mokyklą“?
- Vienas vyriškis parašė: „Gaila pinigų, išleistų popieriui.“
- Ar priskiriate save „bobų literatūros“ sferai?
- Mano tekstai – pramoginė literatūra, bet rašau visiems ir renkuosi abiem lytims svarbias temas. Romanas „Smėlio pilis“ – apie porą, negalinčią susilaukti vaikų. Lenkijoje ta problema labai aktuali. Kažkas yra pajuokavęs, kad apie labai rimtus dalykus moku rašyti labai nerimtu stiliumi.
- Jūsų specialybė leidžia išmanyti, kaip rinkai pateikti knygą. Ar esate kada pati nukentėjusi nuo vadybininkų žinovų, kurie nurodė, kaip „privalo“ atrodyti gerai perkama knyga?
- Vadyba bei rinkodara yra mano profesija. Natūralu, kad ir pati trokštu būti skaitoma ir sėkmingai parduodama autorė. Parašiusi „Neištikimosios istoriją“, buvau ją pavadinusi kitaip – „Sugrąžinti laiką“. Bet leidėjas primygtinai reikalavo pavadinimą keisti. Tada jaučiausi tarsi mano knygą jis būtų brutaliai sunaikinęs. Dabar suprantu, kad buvo teisus.
- Pasakykite pirmą galvon šovusią mintį, kas turi būti viršelyje, kad knyga atkreiptų dėmesį knygyne.
- Moters veidas. Tai visada veikia.
- Per kiek laiko parašote knygą?
- Nešiojuosi ją galvoje dvejus metus, o parašau per pusantro mėnesio. Negaliu sau leisti imti atostogų ir atsiriboti nuo šeimos, nes vaikai dar per maži. Rašau naktį. Tačiau taupydama laiką rašymui jau uždariau savo įkurtą vadybos agentūrą. Tačiau apsikroviau kitokia veikla – vedu rašymo kursus.
- Ar jau galėtumėte išgyventi iš honorarų ir išsiversti be vyro finansinės paramos?
- Dar truputį jo finansai reikalingi. (Juokiasi.)
Bus išleistas internetinis almanachas
„Jaunimo literatūros dienas Šiaurės Lietuvoje“ Lietuvoje surengė M.Roduneris.
Vieni autoriai, dalyvavę skaitymuose, rašo ir suaugusiems, o kiti – tik vaikams. Ištraukos iš knygų vaikams bei jaunimui buvo skaitomos Šiaulių, Panevėžio, Anykščių bei Nemenčinės mokyklose.
Dalyvavo islandų rašytoja Hrund Thorsdottir, latvė Ieva Melgalvė ir lenkė M.Witkiewicz. Ištrauką iš jos knygos „Lilė ir kompanija“ vertė rašytoja Birutė Jonuškaitė.
Po mokyklas važinėjo net šeši lietuvių autoriai – Renata Šerelytė, Vytautas V.Landsbergis, Tomas S.Butkus, Gintarė Adomaitytė ir Ūnė Kaunaitė bei šiaulietė Lina Žutautė. Bus išleistas internetinis almanachas.
