Priminsiu, kad tai teatras. Jei norima agresyviuosius švediškos pjesės herojus priartinti prie Lietuvos, į Anderso ir Keito lūpas tarp lietuviškų žodžių įterpiami ir tie nešvankūs rusiški skiemenys, kurie apibūdina nuožmią prigimtį, žemą intelektą, užpuoliko pozą. Nors aš patikėčiau vien aktorių vaidyba, plastika.
Neminėsiu nei pjesės, nei režisieriaus, nei jo smarkiųjų aktorių. Tai buvo tik skaitymas, gal net patikrinimas, ar publikai to reikia.
Kada aktoriai nemeluoja?
Per lietuvių pjesių skaitymus sostinės Nacionalinio dramos teatro surengtose Naujosios dramos dienose nuo scenos taip pat buvo girdėti rusiškų keiksmažodžių. Kai kurie labai taikliai atspindėjo laiką ir žmogų. Kiti veržėsi lyg iš trūkusio vamzdžio, užgoždami charakterius ir siužetą, prasmę ir tikslą.
Į vieną pjesę buvo įterptas anekdotas apie tai, kaip užsieniečiams vertėja persakė dviejų posovietinių proletarų pokalbį: rusiški keiksmažodžiai buvo išversti į žmonių kalbą, o joje kartojosi „laisvo elgesio mergina“ ir „užmezgė lytinį santykį su motina“. Tai nebuvo taip juokinga, kaip personažo elektriko vartojami rusiški originalai, kurių gal necituosiu.
Atpažinti savo laiką ir visuomenę scenoje – smagu. Ir jei gyvenime vartojame keiksmažodžius, o nuo scenos jie girdėti – kas kaltas? Scena? Ar mes patys? Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymo“ leksika man buvo graži. Talentingai pateikta. Aktoriai mums nuo scenos nemelavo.
Anksčiau erzino žodis „šikna“
Keiksmai į sceną atėjo su naująja drama ir ne iš karto. Nedėsime karūnos ieškodami, kas buvo pirmasis narsuolis.
Tik priminsiu, kad kai 1999 metais O.Koršunovas pastatė Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“, antrasis žodis kultūringajai visuomenei atrodė toks nešvankus ir viešai nevartotinas, kad afišose buvo rašoma tik pirmoji raidė, o paskui – žvaigždutės.
Priminsiu ir tai, kad „Shopping and Fucking“ aktoriai nesikeikė, nors vaidino visuomenės atstumtuosius, kurių prototipai, neabejoju, gyvenime keikiasi sočiai. Tame vaidinime nepadoriausias žodis buvo „šikna“.
O kas tuos žodžius paverčia nepadoriais? Požiūris. Yra net aforizmas: keiksmažodžius suformavo draudimai, nes kažkas sugalvojo padalinti žodžius į padorius ir nepadorius. Nustok drausti, ir nešvankybės ištirps.
Ar ne taip yra, tarkime, britų literatūroje, iš kurios į lietuvių sceną atėjo M.Ravenhillas, Sarah Kane? Jų parašytos istorijos jaudina – tai, o ne keiksmai, yra svarbiausia. Jų pjesėse kalba atpažįstami žmonės, kurie nevaizduoja, kad „tuštinasi marmuru“ – čia jau bandau cituoti Mozartą iš Miloszo Formano filmo pagal Peterio Shafferio pjesę „Amadeus“.
Teatro istorikai žino, kad kol artistai vaidino dar ne scenose, o arčiau tautos, tada ir personažų kalba buvo tokia, kaip žmonės kalbėjo. O kai teatras atsidūrė ant pakylos, kai jis tapo aukštesniųjų sluoksnių intelektualiąja pramoga, žodžiai buvo griežtai padalinti į padorius ir nepadorius.
Keiksmai virto ištiktukais
Rusų teatrologai mėgsta priminti faktą, užrašytą režisieriaus ir pedagogo Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos dienoraščiuose: dar carizmo epochoje vienai aktorei teko vaidmuo su gėdinga replika, kurios artistė nė už ką nesutiko ištarti, net skundėsi direkcijai ir laimėjo – režisierius taip ir nesulaukė, kad ji scenoje ištartų: „Aš prakaituoju.“
Tas pats V.Nemirovičius-Dančenka su Konstantinu Stanislavskiu išpuoselėjo požiūrį į sceną kaip į šventovę. Kai jie ruošėsi statyti Boriso Pasternako išverstą „Hamletą“, susijaudino, kad žodis „paleistuvė“ jų herojaus lūpose bus „nereikalinga šiurkštybė“. Tais laikais net žodis „kelnės“, pasakytas nuo scenos, kėlė siaubą.
Tie laikai – XX amžiaus pirmoji pusė Rusijoje. O Paryžiaus scenoje XIX amžiaus pabaigoje suskambo žodis, kuris Lietuvoje 1973 metais išverstas Tomo Venclovos skambėjo štai kaip: „Šrūdas.“
Taip ir kalbėjo Kauno dramos aktoriai, kai 1977 metais Jonas Vaitkus su jais pastatė „Karalių Ūbą“, keturiolikmečio Alfredo Jarry pjesę, parašytą įsiutus ant mokytojo. Paryžiečių nušvilptas „Karalius Ūbas“ vėliau tapo vienu iš manifestų siurrealistams, absurdistams, o manifestai – toks trumpalaikis daiktas, kartais iškylantis vienoje kitoje scenoje. Šrūdinas tų manifestų likimas.
Mums šiuo atveju „Karalius Ūbas“ svarbus tuo kone keiksmažodžiu, ar ne pirmuoju ištartu Lietuvos scenoje ir visai šauniai paplitusiu bent jau to meto gyvenime. „Šrūdas“ – tai juk beveik kaip špyga kišenėje. Nei keikiesi, nei ne. Cituoji. Rodai, kad buvai teatre.
Arba „subinė“ – senas geras lietuviškas žodis Šiaulių teatro scenoje, kai joje Vytautas V.Landsbergis pastatė Jono Basanavičiaus pasakas, inscenizuotas Sigito Parulskio. Tame 1995 metų spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ švietė „mėnulis kaip subinė“.
Įdomu būtų surinkti keiksmažodžių ir nešvankybių mūsų scenoje istoriją. Ištirti jų poveikį ir reikalingumą. Ypač tų rusiškų, kurie keliauja iš kartos į kartą, o jų vartojimas scenoje pastebimai gausėja.
Tie žodžiai jau seniai yra tik ištiktukai ir nebereiškia nei „laisvo elgesio moters“, nei „santykių su motina“. Bet jie įsisiurbę į kalbą. O ką daro teatralai, juos vartodami scenoje – atspindi ir gėdija ar moko ir populiarina?
Išravėjo keiksmažodžius
Kai sostinėje įsikūręs Lietuvos rusų dramos teatras šiemet į festivalį Jaroslavlyje vežė spektaklį „Stabmeldžiai“ pagal Anos Jablonskajos pjesę, kurioje labai natūraliai keikiamasi rusiškai, teatras buvo perspėtas, kad Rusijos scenose keiktis draudžiama.
Spektaklio režisierius J.Vaitkus specialiai toms gastrolėms „išravėjo“ rusiškus „matus“ – antraip teatrui, į kurį jie vyko, būtų tekę mokėti didelę baudą, o teatro vadovai būtų lėkę iš postų. Štai kaip būna nelaisvose šalyse.
