Kartu su J.Vaitkumi premjerą rengia choreografė Marija Simona Šimulynaitė, Baltijos baleto teatro vadovė.
– Kuo jums įdomus darbas šiame spektaklyje? – paklausiau M.S.Šimulynaitės.
– Pirmiausia tuo, kad galiu dirbti su J.Vaitkumi. Paprastai režisuoju ir statau aš pati, o čia esu tarsi vienas dešinės rankos pirštas.
Su drama esu susidūrusi ir anksčiau, nes baigiau dramos teatro režisūrą pas Rimą Tuminą, sukūriau kelis dramos spektaklius Estijoje. Kai grįžau į Lietuvą, režisavau operos, šokio spektaklius, o drama taip ir atitolo.
Esu išsiilgusi darbo su aktoriais, dramos, siužeto, rimtos literatūros.
„Onegino“ repeticijose kaip tik ir vyksta idėjų mainai, diskusijos, bendra kūrinio analizė su J.Vaitkumi.
Jis labai taikliai užveda ant kelio. Mes su baleto trupe džiaugiamės, kad tai iš dalies ir edukacinis procesas: semiamės patirties iš aktorių, o aktoriai – iš mūsų.
– Kokias užduotis keliate artistams?
– Jas diktuoja pats A.Puškinas. Man atrodo, kad svarbu atskleisti žmogaus vidinį būvį.
XIX amžiuje žmonės buvo užgniaužę emocijas, todėl įdomu, koks jausmas gyventi toje epochoje, koks „vidinio“ ir „išorinio“ žmogaus santykis, kaip visa tai atrodo XXI amžiaus kontekste – ar daug kas pasikeitė per tuos du šimtmečius.
Įdomu, kaip laisvės ir industrijos amžius žmogų pakeitė, kokia tos jungties išraiška.
– Pagrindinius vaidmenis – Onegino, Tatjanos, Olgos ir Lenskio – spektaklyje atliks ir dramos aktoriai, ir baleto šokėjai. Kodėl toks sumanymas?
– Aktorius čia įkūnija žmogų, kuris save tramdo. Jis turi psichologinių, moralinių stabdžių, o šokėjas yra to žmogaus vidinio pasaulio atspindys – jo kompleksai, troškimai. Visa tai išreiškiama per judesį.
Išverti save į kitą pusę, pasisodini priešais ir pradedi dialogą. O tai padaryti nėra lengva – čia ir troškimas, ir neviltis, ir kančia, ir džiaugsmas, ir noras sustoti, ir noras lėkti.
Tarkime, nori bėgti per gatvę degant raudonai šviesai, bet negali. O tavo šešėlis imtų ir perbėgtų, kol tu stovėtum prie perėjos ir knapsėtum.
– Spektaklyje skambės kompozitoriaus S.Prokofjevo kompozicija. Kokių minčių jums sukelia šis kūrinys?
– Sąskambiai, kurie yra šio kūrėjo muzikoje „Oneginui“, tokie artimi ir tokie žinomi. S.Prokofjevas tarsi draugas, su kuriuo praėjo visa vaikystė ir paauglystė.
Tik, aišku, niekas iš mūsų nežinojo apie šį kūrinį – jo motyvai skambėjo kituose S.Prokofjevo kūriniuose. Muzika išraiškinga, daug sakanti apie rašytojo kūrinį.
Man net susidaro įspūdis, kad S.Prokofjevas ir A.Puškinas sėdėjo ir kartu kavą gėrė, nors jų gimimo dienas skiria beveik šimtmetis.
Iš archyvų – į dramos sceną
1936 m. S.Prokofjevas parašė muziką spektakliui „Eugenijus Oneginas“, kurį Maskvos kameriniame teatre rengėsi statyti režisierius A.Tairovas.
A.Puškino romanu „Eugenijus Oneginas“ kompozitorius žavėjosi nuo jaunystės, tačiau nedrįso varžytis su operą pagal jį sukūrusiu P.Čaikovskiu. Tik A.Tairovas jį įkvėpė parašyti muziką dramos spektakliui.
S.Prokofjevas savo muzika akcentavo daugybę romano scenų, kurių P.Čaikovskio operoje nėra. Spektakliu norėta paminėti A.Puškino mirties 100-ąsias metines.
Per patį kūrybos įkarštį Meno reikalų komitetas uždraudė spektaklį, jo režisierių spauda organizuotai pjudė kaip užsimaskavusį ir pavojingą sovietų santvarkos priešą.
Tais pačiais 1936 metais S.Prokofjevas parašė muziką ir A.Puškino „Borisui Godunovui“, kurį ketino režisuoti V.Mejerholdas, „Pikų damai“, pagal kurią filmą statyti buvo sumanęs M.Romas. Tačiau nė vienas režisierių negavo galimybės dirbti. Tik po trijų dešimtmečių S.Prokofjevo kūrinių ištraukos, surastos archyve, nuskambėjo dirigento ir kompozitoriaus G.Roždestvenskio parengtoje siuitoje „Puškiniana“.
Visą „Eugenijaus Onegino“ partitūrą teko restauruoti iš to, kas dūlėjo archyvuose. Pirmasis koncertinę spektaklio versiją parengė vokiečių dirigentas G.Albrechtas ir su rusų aktoriais atliko 1989 m. Kelne. Minimi ir kiti koncertiniai atlikimai – JAV, Rusijoje.
Lietuvos rusų dramos teatre J.Vaitkaus rengiama premjera bus pirmasis bandymas prikelti S.Prokofjevo muziką dramos spektaklyje.
Pagrindinį Eugenijaus Onegino vaidmenį režisierius skyrė ukrainiečių kilmės aktoriui G.Gladijui. Pastaruosius 20 metų Kanadoje gyvenantis menininkas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš vaidmenų Kauno dramos teatre ir J.Vaitkaus sukurtuose filmuose „M.K.Č. Zodiakas“ bei „Don Žuanas“. Prieš ketvirtį amžiaus G.Gladijus Lietuvos rusų dramos teatre režisavo spektaklį „Kvietimas į ešafotą“.
A.Puškino „Eugenijaus Onegino“ premjera Lietuvos rusų dramos teatre – gruodžio 13 ir 29 d. 18 val. 30 min.
