Šią Portugalijos rūmų kompozitoriaus Joao de Sousa Carvalho ir italų poeto Gaetano Martinelli sukurtą operą A.Soriano surado Madrido karališkajame archyve ir nutarė pasiūlyti pastatyti Lietuvoje. Mat kūrinio veiksmas rutuliojasi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Valkavisko pilyje dabartinėje Baltarusijoje. Vienas pagrindinių operos herojų - Aleksandras Augustas, joje taip pat minimas LDK visuomenės veikėjas Mykolas Lietuvis.
Gruodžio 10 ir 11 dienomis A.Soriano diriguojamas orkestras "Vilnius Sinfonietta" ir solistai Tomas Pavilionis, Viktoras Gerasimovas, Diana Tiškovaitė, Nora Petročenko, Ilona Pliavgo Valdovų rūmuose Vilniuje pristatys teatralizuotą koncertinę šio kūrinio versiją. Tai bus pasaulinė "Everardo II - Lietuvos karaliaus" premjera.
- Tiek opera "Everardas II - Lietuvos karalius", tiek iš dalies ir jūs pats Lietuvoje, vaizdžiai tariant, iššokote tarsi kipšas iš tabokinės - visiems tapote staigmena. Kas jūs, A.Soriano? - pasiteiravome lietuviško ir ispaniško kraujo turinčio 49 metų vyro mėlynomis akimis ir juodais kaip smala plaukais.
- Mano motina lietuvė, gimusi Kaune. Jos tėvas, mano senelis Dionizas Monstavičius buvo teisininkas. Jis laimėjo vadinamąją Klaipėdos krašto bylą prieš hitlerininkus, kurie tarpukariu norėjo atplėšti Klaipėdos karštą nuo Lietuvos. Jis daug jų nuteisė, pasodino į kalėjimą.
Sovietams okupavus Lietuvą šeima pabėgo į Vokietiją, bet senelį atpažino hitlerininkai ir 1942 metais uždarė į koncentracijos stovyklą, kur jis kalėjo iki karo pabaigos.
Mano senelė medikė su dukterimi ir sūnumi gyveno vokiečių šeimoje, jų represijos nepalietė. Po karo visi emigravo į JAV. Seneliui Amerika atrodė kaip sapnas, bet jis ten teisininko darbo negavo, be to, sunkiai sirgo tuberkulioze ir mirė, kai buvau visai mažas.
Mano motina pianistė. Pradėjo mokytis JAV, vėliau studijavo Prancūzijoje. Tėvas - ispanas. Jis, kaip gabus studentas, gavo stipendiją ir studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Beje, jo mokytojas buvo Vlado Perlemuteris, Maurice'o Ravelio mokinys ir garsiausias jo kūrinių interpretuotojas. Taigi mano tėvas - tarsi M.Ravelio pianizmo tradicijos tęsėjas. Paryžiuje mano tėvai susipažino, susituokė, todėl aš esu pusiau lietuvis, pusiau ispanas.
Gimiau Čikagoje. Kai mama turėjo gimdyti, močiutė liepė atvykti į JAV, kad būtų kartu, galėtų padėti. Nesijaučiu amerikietis, nors šioje šalyje gera gyventi, juolab dabar esu Niujorko operos draugijos meno vadovas
- Lietuvoje negyvenote, bet puikiai kalbate lietuviškai. Kaip išmokote?
- Taigi aš turiu lietuviško kraujo - genai.
Mama su tėvu bendraudavo prancūziškai, o su močiute kalbėdavausi lietuviškai. Ji gyveno Amerikoje, bet vasarą atvykdavo pas mus į Ispaniją. Atostogaudavome Valensijoje, ji su manimi praleisdavo nemažai laiko ir tada išmokau.
- Kaip vaikystėje įsivaizdavote Lietuvą, ką apie ją žinojote?
- Turėjau knygų su piešiniais - miškų, ežerų, medinių namų, kryžių. Labai gerai prisimenu pasaką apie auksinę žuvelę, kurią man sekdavo močiutė. Pasaka man atrodė labai baisi - ta moteris visą laiką norėjo dar ir dar, kol galiausiai nieko negavo.
Turėjau galvoje mistifikuotą Lietuvos įvaizdį ir ta mistika man labai patiko. Visada norėjau atvykti ir padaryti ką nors dėl šios šalies.
- Ir koks buvo įspūdis, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Patyrėte kultūrinį šoką?
- Tai buvo 1992 ar 1993 metai, kovo mėnuo ir čia buvo 18 laipsnių šalčio. Tuomet Vilniuje dar nebuvo daug viešbučių, o tas, kuriame apsistojome, buvo beveik nešildomas. Mes miegojome su paltais, o iš burnos virto garas.
Aš tuomet atvykau repetuoti su Sauliaus Sondeckio orkestru. Jie rengėsi vykti gastrolių į Ispaniją, aš turėjau debiutuoti su šiuo orkestru, padiriguoti kelis koncertus.
- Taigi su Lietuvos menininkais, kultūros žmonėmis jau buvote pažįstamas?
- Mano mama visada rėmė Lietuvą, buvo Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kai Vytautas Landsbergis pirmą kartą atvyko į Ispaniją, ji visur jį lydėjo.
Kai atvykdavo kiti lietuviai ir neturėdavo kur apsistoti, gaudavo mano mamos telefoną ir ji padėdavo.
S.Sondeckis, būdamas Madride, apsilankydavo pas mus, Algis Žiūraitis, Maskvos Didžiojo teatro dirigentas, lankėsi pas mus su savo žmona Jelena Obrazcova, viešėjo pianistė Aldona Dvarionaitė. Mano mamos namai buvo kaip Lietuvos ambasada.
- Ar jaučiatės esąs daugiau ispanas, ar lietuvis? O gal mūsų kosmopolitiniame amžiuje tai neaktualu?
- Kai esu čia - aš lietuvis, kai Ispanijoje - ispanas. Arba atvirkščiai: kai Lietuvoje girdžiu kalbant apie Ispaniją, aš esu ispanas, o kai Ispanijoje girdžiu kalbant apie Lietuvą, aš jaučiuosi lietuvis. Ispanijoje kartu su kitais lietuviais švenčiu Lietuvos nacionalines šventes, lankau lietuvių kolektyvų koncertus, parodas. Bendradarbiauju su Lietuvos ambasada, ji mane visada informuoja apie lietuviškus kultūros renginius Ispanijoje.
Tad nereikia sverti, ko daugiau, ko mažiau. Čia ne sportas. Bet Lietuvoje nesijaučiu užsienietis, nebent kas nors nori man parodyti, nes ne taip gerai kalbu lietuviškai ar nežinau kai kurių niuansų. Tačiau net ir orai po ano pirmojo susitikimo nebegąsdina - pripratau.
- O kaip atsidūrėte Rusijoje? Juk mokėtės pas legendinį pedagogą Ilją Musiną, kuris buvo ir mūsų legendinio dirigento Juozo Domarko mokytojas.
- Svarbų vaidmenį mano gyvenime suvaidino S.Sondeckis. Kai pirmą kartą dirbau su jo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, jis pagyrė, kad darau pažangą, bet patarė toliau mokytis ir rekomendavo vykti į Rusiją. Sankt Peterburge man pavyko patekti į I.Musino klasę.
S.Sondeckis tuo metu lankydavosi Sankt Peterburge, parodė savo darbo vietą Ermitaže, suvedė su savo orkestru "Sankt Peterburg Camerata". Dirbau su juo, taip pat su Sankt Peterburgo Marijos teatro, Valstybiniu akademiniu simfoniniu orkestrais. Daugiausia diriguoti išmokau Rusijoje.
Dabar grįžau į Vilnių po ilgos pertraukos, galima sakyti, lietuviškam sezonui. Pavasarį debiutuosiu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre "Sevilijos kirpėjo" premjera. Jau numatytas ir koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
- Kaip susipažinote su Sankt Peterburgo Marijos teatro dirigentu Valerijumi Gergijevu?
- Per vaizdo kasetę. Buvo kuriamas filmas apie V.Gergijevą "Maestro ir jo mokinys". Kūrėjai kreipėsi į I.Musino ir kitų pedagogų studentus prašydami atsiųsti vaizdo medžiagos.
Aš kaip tik buvau debiutavęs su Sankt Peterburgo filharmonijos akademiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu A.Dmitrijevo. Dirigavau Gustavo Mahlerio 1-ąją simfoniją. Nusiunčiau šią kasetę ir mane pasirinko.
Buvome keturiese - V.Gergijevas, aš, lietuvis-ispanas, vienas kinų kilmės britas ir olandas. V.Gergijevas Roterdame surengė mums meistriškumo pamoką. Jo stebimi turėjome diriguoti Roterdamo filharmonijos jaunimo orkestrui Aleksandro Skriabino kūrinius - "Ekstazės poemą" ir "Prometėją".
Pamoka buvo filmuojama trimis kameromis, tarp jų ir iš orkestro vidurio. Tai leido pažvelgti tarsi iš vidaus, kaip randasi muzika, sutelkti dėmesį į fizines pastangas, emocinę ir psichologinę dramą tarp maestro ir jo mokinių.
Filmas tikrai pavyko, laimėjo kelis prizus festivaliuose ir konkursuose. Džiaugiuosi, kad jame dalyvavau. Dar labiau džiaugiuosi, kad išliko ryšiai su maestro V.Gergijevu, galimybė diriguoti Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestrui.
- Grįžkime prie to, dėl ko jūs dabar esate Lietuvoje - operos "Everardas II - Lietuvos karalius". Kaip ji pateko į jūsų rankas?
- Aš ieškau naujos senosios muzikos ir ne kartą jau pavyko. Mes dažniausiai klausomės garsiausiųjų - Georgo Friedricho Handelio, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Franzo Josepho Haydno kūrinių. Bet daugybė visai neblogos muzikos užmiršta. Man patinka ieškoti ir atrasti.
Madrido karališkasis archyvas labai turtingas. Ir kai vienam savo rengiamų festivalių ieškodamas senosios muzikos pamačiau įrašą "Lituania" ir supratau, kad čia ne jau žinoma opera "I Lituani", sukurta Amilcare Ponchielli, pamiršau, ko čia atėjau ir iškart paprašiau šio kūrinio. Archyvarai nustebo, kad jo kažkam prireikė - 200 metų gulėjo ir niekam neužkliuvo.
Nors ilgai ieškojo, partitūrą surado. Ji buvo kaip nauja. Užsakiau kopiją, sumokėjau ir po kelių dienų gavau diską.
Iškart pradėjau šį kūrinį studijuoti, prie jo dirbti. O paskui susimąsčiau: "Kuriam galui to ėmiausi? Kam to reikia? Ar tai bus kam nors įdomu, išskyrus mane?"
Bet prisiminiau istorikę Jūratę Černiauskienę, viešosios įstaigos "Kultino" vadovę, su kuria buvome prieš keletą mėnesių susipažinę. Kartais būna gyvenime tokių pažinčių, kai iškart pajunti, kad su tuo žmogumi ką nors nuveiksi, nors tuo metu ir nežinai, ką.
Atvykau į Lietuvą, papasakojau jai apie savo radinį. Ji, nors ir nebūdama muzikė, nežinodama, koks tai kūrinys muzikine prasme, iškart užsidegė: XVIII amžiaus portugalo ir italo kūrinys, kuriame minima Lietuva, tegul ir nelabai atitinkantis istorijos faktus, - unikalus kultūrinis, istorinis, muzikologis radinys. Jis turi būti pristatytas Lieuvoje.
Jeigu nebūčiau suradęs jo aš, būtų kas nors kitas suradęs. Negali būti, kad tokio gražaus kūrinio apie Lietuvą niekas nebūtų pastebėjęs. Tik atsitiktinumas, kad buvau atradėjas.
- Ar esate tikras, kad publikai opera bus įdomi?
- Įdomu jau vien tai, kad portugalas parašė veikalą lietuvišku siužetu. Mes parodysime operą, kuri galėjo skambėti Valdovų rūmuose prieš du šimtus metų. Jos muzika labai graži, primena Josepho Haydno kūrybą. Publikai ji patiks.
Aišku, J. de S.Carvalho nėra J.Haydnas ar A.Vivaldi, bet į muziejus juk einame ne tik dėl Rembrandto ar Leonardo da Vinci, bet ir tų, kurie buvo šalia jų, nors ir ne tokie ryškūs.
Muzikoje negalima tenkintis keliais garsiais vardais ir kitkuo nesidomėti. Jaunimas gal linkęs apsiriboti tuo, kas vyksta šiandien, bet svarbu parodyti ir tai, kas vyko prieš 200 metų.
- Ar tiesa, kad rengdamas operą apsiėjote be senosios muzikos specialistų?
- Aš esu studijavęs ir senąją muziką, tad ją pakankamai išmanau, nors mano repertuaras labai įvairus. Manau, specializacija muzikoje nėra geras dalykas: nesveika kasdien valgyti vien kiaušinienę. Platus akiratis yra muzikos interpretuotojo privalumas.
Parengiau jau tris senąsias operas, tarp jų - ispanų kompozitoriaus Jose Lidono "Glaura y Cariolano" pasaulinę premjerą Marijos teatre Sankt Peterburge.
Šiuolaikiniais instrumentais galima visiškai stilingai atlikti senąją muziką. Be to, didelėje erdvėje jie skamba geriau už senuosius.
Gaila, kad šį kartą teko atsisakyti operos rečitatyvų - koncerte jų klausytis būtų nuobodoka. Norėtųsi pastatyti J. de S.Carvalho operą be kupiūrų, kaip spektaklį - joje yra visa, ko reikia sceninei versijai: meilės ir karo temos, ryškūs veikėjai, intriguojantis siužetas.
Deja, kiekvienas žingsnis kultūroje kainuoja nežmoniškų pastangų. Žodžiais tarsi visi remia geras idėjas, bet nepakrutina nė piršto, kad jos virstų tikrove, net nenori pirkti bilietų, kai tos idėjos vis dėlto įgyvendinamos.
"Everardas II - Lietuvos karalius" taip pat sukėlė daugybę teigiamų emocijų, bet niekas nepanoro statyti šios operos. Ar nekeista? Jei ne Valdovų rūmai, gal niekas niekada jos nebūtų atlikęs. Rūmai šios operos laukė 200 metų.
Operą gaivina už savo pinigus
Unikalus projektas vykdomas asmeninėmis vadybininkės J.Černiauskienės ir A.Soriano lėšomis: valstybė operai „Everardas II – Lietuvos karalius" neskyrė nė cento.
Istorikės diplomą turinti J.Černiauskienė projekto ėmėsi savo iniciatyva, kai jį atmetė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, vadovaujamas Gintauto Kėvišo. Vadybininkei nepavyko sudominti opera ir kitų šalies muzikinių teatrų.
Pasak J.Černiauskienės, projektą parėmė tik asmeniniai draugai ir Ispanijos ambasada, nors rėmėjų ieškota visoje Lietuvoje.
Operos atlikėjai dirba už minimalų atlygį, iš patriotizmo. Jei projekto išlaidos neatsipirks, iniciatoriams teks kloti tūkstančius litų iš savo kišenės.
„Išsiunčiau daugybę laiškų į institucijas prašydama paremti projektą perkant bilietus į operą. Bet vietoje to valdininkai skambina reikalaudami kvietimų", - guodėsi J.Černiauskienė.
