Tiesą sakant, V.Luckus niekada nebuvo išnykęs iš Lietuvos fotografijos pasaulio. Jo fotografijos pasirodydavo grupinėse parodose ir įvairiuose leidiniuose. Kartu su kitų lietuvių fotomenininkų darbais buvo rodomos užsienyje ir net patekdavo į solidžius aukcionus.
Tačiau tai, kuo jo darbai skyrėsi nuo kitų to meto fotografų kūrybos, nebuvo pernelyg akcentuojama. V.Luckus taip ir liko keistoku prieskoniu, kuris lietuviškos fotografijos mokyklą darė įdomesnę.
Nesantuokiniai vaikai ir tragiška žūtis tik dar labiau išryškino jo bohemiškus gyvenimo akcentus, į antrą planą nustumdama jo kūrybos savitumą ir svarbą.
Todėl nenuostabu, kad parodą „Siūlau naują pasaulį“ daugelis fotografo bičiulių vadina V.Luckaus prikėlimu iš mirusiųjų. Tokia plati unikalaus fotomenininko kūrybos panorama visuomenei pristatoma pirmą kartą.
Dauguma kūrinių tik po kelių dešimtmečių sugrįžo į Lietuvą iš JAV, kur menininko našlė Tatjana Luckienė-Aldag saugo menininko archyvą – ne tik fotografijas, bet ir užrašus, laiškus.
Miegojo apkabinęs liūtą
V.Luckus ilgai garsėjo ne kaip kūrėjas, daręs įtaką fotografijos raidai, bet kaip bohemišką gyvenimą mėgęs keistuolis, laikęs namuose liūtą ir turėjęs gražuolę žmoną, kuri buvo vienas pagrindinių jo modelių.
Tai puikiai atspindi ir į parodos atidarymą atvykusio žinomo rusų fotografo Valerijaus Arutiunovo prisiminimai apie pirmą pažintį su V.Luckumi.
„Į namus vedė durys, nukabinėtos įvairiausių butelių girliandomis, o paskambinti galėdavai tik patraukęs už senovinio unitazo virvelės“, – pasakojo fotografas.
Kai V.Arutiunovas užėjęs paklausė V.Luckaus žmonos, kur tas garsusis lietuvių fotografas, išaiškėjo, kad jis miega. „Jis miegojo apsikabinęs gyvą liūtą“, – prisimena rusų menininkas.
Kaip tik liūtas ukrainiečių fotografui Borisui Michailovui padėjo surasti Vilniuje V.Luckaus būstą. Charkove pirmą kartą pamatęs lietuvio fotografijas ir nepaprastai jomis susižavėjęs ukrainietis buvo įsitikinęs, kad Vilniuje „visi žinos didį fotografą Vitą“.
Tačiau atvažiavus į Lietuvos sostinę jam sunkiai sekėsi jį surasti. Tik gandai apie prijaukintą liūtą padėjo sužinoti tikslų adresą.
„V.Luckus buvo mano fotografijos pribuvėja“, – atviravo B.Michailovas, kurio darbas šių metų birželį Londono „Sotheby‘s“ aukcione buvo parduotas beveik už 14 tūkst. svarų sterlingų (apie 58 tūkst. litų).
Žvelgė į ligotą visuomenę
„Lietuva tais laikais buvo sovietinės fotografijos Meka, o V.Luckus 8-ajame dešimtmetyje buvo geriausias Sovietų Sąjungos fotografas. Dabar tai užmirštama“, – apgailestavo B.Michailovas.
Ukrainiečio manymu, visi garsūs lietuvių fotografijos mokyklos autoriai iš tiesų yra puikūs menininkai. Bet jų darbai – romantiški, kupini sovietinio idealistinio realizmo, kuris baigiasi žodžiu „taip“.
„Sovietinė fotografija buvo tokia – guli kareivis, aplink karo siaubas, o šalia – šunelis. Ir išvada peršasi pati: nors pas mus karas, viskas bus gerai. Juk mes patys geri, todėl viskas susitvarkys. O V.Luckus išdrįso atmesti melagingą paguodą ir užbaigti sakinį žodžiu „ne“, atsisukti veidu į tą negatyvą“, – kalbėjo B.Michailovas.
Negalėjo sulaikyti ašarų
„Ne tik V.Luckaus kūryba, bet ir jo mirtis mus skatina užimti tam tikrą poziciją. Mes nieko nesuprasime, jei nežiūrėsime į jo darbus su tam tikru skausmo užtaisu. Tai tas pat skausmas, kurį dauguma žmonių jautė gyvendami okupuotoje šalyje, tik menininkai išgyveno jį daug kartų stipriau“, – sakė fotografas Algirdas Šeškus.
Prisiminęs tragišką bičiulio žūtį B.Michailovas negalėjo sulaikyti ašarų. „Tai sudėtinga istorija, kurią reikia perskaityti knygoje“, – vis dar jaudindamasi apie netektį kalbėjo ir V.Luckaus našlė.
Knyga jau yra. Ten yra ir jos pasakojimas apie tą dieną, kai ginčo įkarštyje nudūręs žmogų fotografas iššoko per langą. Knygoje – jo kūrybos filosofija. Bet nėra pinigų jai išspausdinti.
Kaip sakė lietuvių pantomimos legenda Modris Tenisonas: „Vis dar jaučiu seną rakštį. Vitas nebuvo priimtas. Dabar čia yra Vito dvasia – jo paroda. Ar ji bus priimta? Aš patylėsiu.“
Tikrovė – santykių painiava
V.Luckus (1943–1987) – XX a. antrosios pusės Lietuvos fotografijos meno kūrėjas, nutiesęs tiltą tarp tradicijos ir avangardo. Kaunietis, tapęs Vilniaus kūrybinės bohemos legenda. Fotografijos žinovas ir mąstytojas. Jo gyvenimas – kūrybinis sprogimas, o tragiška žūtis – kaip perkūnas iš giedro dangaus.
„Mano fotografijos – akimirksnio impulsas. Jose nėra manęs kaip fotografo, yra dialogas, atsiremiantis į mane. Tai gyvas sąlytis su tikrove. Manoji tikrovė – santykių painiava. Jos jėga sprogsta į visas puses, visais lygiais ir įgauna įvairias formas. Ji turi nesuskaičiuojamus, amžinai kintančius taškus“, – yra sakęs V.Luckus.
