37 metų dainininkas M.Kazakovas lyginamas su legendiniu Fiodoru Šaliapinu. Kad ir todėl, jog Boriso Godunovo mantiją užsivilko būdamas 26 metų. Tai - išskirtinis atvejis operos istorijoje. Tik F.Šaliapinas jaunesnis - 25 metų - pirmą kartą atliko itin sudėtingą vokališkai ir psichologiškai caro vaidmenį.
- Ar malonu, kai jus lygina su F.Šaliapinu?
- Malonu. Tačiau mane ir F.Šaliapiną, atliekančius Boriso Godunovo partiją, galima lyginti tik dėl amžiaus. Būtų kvaila mėgdžioti didį dainininką. Kiekvienas atlikėjas pats turi atrasti šį vaidmenį.
Kai sako: "Tik pažiūrėk, toks jaunas, o jau dainavo Borisą Godunovą kaip penkiasdešimtmetis!" - laikau tai komplimentu. Juk esmė ne amžius, o meistriškumas.
"Borise Godunove" man yra dvi sunkios scenos. Per karūnavimą nuo muzikos didingumo kvapą užgniaužia: tu pats kaip varpas vibruoji, nežinau, kiek kartų per minutę suplaka širdis. Ir labai sunku vaidinti mirtį. Kiekvieną kartą prieš šią sceną pakerta kojas.
- Koks jūsų Borisas Godunovas? Kaip jį traktuojate, kokią žinią norite pasiųsti klausytojams?
- Būtų juokinga, jeigu užriesčiau nosį ir scenoje vaizduočiau carą. Pirmiausia tai - kenčiantis žmogus.
Jei paskaitytume istorines knygas, pamatytume, kad šis žmogus padarė Rusijai daug gera. Bėda ta, kad jis negalėjo rasti vidinės harmonijos, ramybės, nes jį persekiojo nesėkmė po nesėkmės.
Kai kurie solistai Borisą Godunovą traktuoja kaip piktadarį, tironą. Man svarbu pirmiausia išryškinti jo žmogiškąją dramą, dvasines kančias. Man labai džiugu, kad vienas britų kritikas pabrėžė: išgirdus M.Kazakovo Borisą Godunovą, pagaliau tapo aišku, kad caras - pirmiausia žmogus.
- Kartą Boriso Godunovo partiją sulyginote su kopimu į viršukalnę. Ar pavyko įveikti naujų aukštumų?
- Boriso Godunovo partija - nepaprastai įvairiapusė, paties F.Šaliapino žodžiais tariant, "bedugnė be dugno". Tai tragedija žmogaus, kuris nepaprastai myli savo šeimą, savo tėvynę, bet jo niekas nesupranta. Sunkiausia man buvo pačiam suvokti, kas slypi jo sieloje.
Į šią viršukalnę galima visą gyvenimą kopti ir ji švytės naujais atspalviais, ilgainiui darysis vis turtingesnė, įdomesnė. Tikriausiai gudrybės griebsis tas, kuris pasakys, kad ši viršūnė užkariauta. Vadinasi, dainininkas neturi kūrybinio prado, jis susigalvojo kažkokių štampų, klišių ir remiasi jais kiekviename spektaklyje.
Be Boriso Godunovo, Gremino iš Piotro Čaikovskio operos "Eugenijus Oneginas", yra ir kitų partijų, kurios man labai patinka, kurias mielai dainuoju: Zacharijas (G.Verdi "Nabukas"), Pilypas II (G.Verdi "Don Karlas"). Tačiau nepasakyčiau, kad per pastaruosius 7-8 metus mano repertuaras kardinaliai pakito. Ne vienas garsus dainininkas savo repertuare turėjo vos dvi tris partijas ir nuolat jas tobulino. Neatsitiktinai Vakaruose paplitusios tokios sąvokos kaip "Mozarto dainininkas", "Wagnerio dainininkas".
Tai paaiškintina fiziologijos požiūriu: kiekvienas kompozitorius reikalauja savaip suderinti dainavimo aparatą. Kai balsas nukreiptas viena vaga, jis ilgiau išsilaiko.
- Kai kurie istorikai tvirtina, kad F.Šaliapinas pritarė revoliucionieriams ir netgi jiems padėjo materialiai. Ar jūs domitės politika?
- Kiek žinau iš to, ką skaičiau apie F.Šaliapiną, jis buvo bohemiškas, visiškai apolitiškas žmogus. Jeigu jam būtų buvusios artimos revoliucinės idėjos, nebūtų bėgęs iš Rusijos. F.Šaliapinui reikėjo išlaikyti didelę šeimą. Veltui jis nieko nedalijo: žinojo savo vertę, šiaip sau, neaiškiam dalykui pinigų nemėtė. F.Šaliapiną visada supo daug bohemiškų žmonių, garsenybių, įdomių asmenybių, nemanau, kad jie būtų kalbėjęsi revoliucijos temomis. Be to, opera - privilegijuotųjų menas, jis visada buvo elitinis. O tarp rusų revoliucionierių elito atstovų beveik nebuvo.
Aš stebiu, kas vyksta Rusijoje, bet negaliu pasakyti, kad esu įsigilinęs į problemas. Jeigu mitinguosi ir gilinsiesi į politiką, scenoje nieko nenuveiksi. Per daug jėgų - moralinių, fizinių - atima profesija.
- Ką jūs norėtumėte pakeisti dabartiniame gyvenime?
- Požiūrį į kultūrą. Taip, galima duoti teatrui pinigų - mostelėti ir pamiršti. Tačiau koks požiūris? Kodėl nesukuriamos sąlygos, kad žmonės norėtų dirbti geriau?
Tie, kurie pasiekia valdžios piramidės viršūnę, turi laikytis tam tikrų normų, įsipareigojimų. Ar patinka jiems tai, ar nelabai - reikia lankytis operoje. Bet tai pagal protokolą! O sielai?
Į teatrą turi ateiti pasirengę, jį mėgstantys žiūrovai. Šis menas, nors jį ir stengiamasi visaip populiarinti, - ne plataus vartojimo prekė. O dabar daug kas ateina, kad parašytų paukščiuką: štai buvome festivalyje ir mus ten toks ir toks linksmino.
- Ir jūs linksminate?
- Ne, aš teatre dirbu. Niekada negalvoju apie tai, kas sėdi salėje. Taip, aš jaučiu salę, tačiau pataikauti publikai negalima: nepadarysi jokio efekto. Kai įeini į sceną, reikia salę pripildyti energijos, o ne laukti ko nors iš jos. Ir tik tada, kai publika tave pajus, atsiras grąža.
- Iš kur artistas ima tos energijos?
- Vieni turi jos iš prigimties, kiti sukaupia. Muzika kaip matematika: svarbu viską tiksliai apskaičiuoti. Tiesiog taip nieko nebūna. Kiekviena šypsena slepia didžiulį darbą, be kita ko, - ir proto.
- Šiandien tenka girdėti prieštaringų nuomonių apie dabartinę Rusiją: vieni tvirtina, kad viskas blogai, kiti tikina, kad tai didelė šalis, ji dar parodys savo. Ką jūs pasakytumėte?
- Mano nuomone, dabar raškome praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio, kai kultūra niekam nerūpėjo, vaisius. To meto karta, kuri dabar jau paaugusi, - arba labai sumanūs berniukai, kurie gerai žino, ko nori (tai vėlgi priklauso nuo šeimos), arba ganėtinai storas sluoksnis, šiurkščiai tariant, debiliško jaunimo, kuris ne negali, bet nenori kultūrėti.
- Ir štai tokie "nesukultūrinti" vieni kitus visiškai tenkina...
- Tenkina. Todėl per televiziją pas mus kasdien šventės, kasdien - Naujieji metai. Užtat per Naujuosius metus visiškai nešventiška... Visos įdomios laidos, filmai rodomi po vidurnakčio, o žiūrimiausiu laiku - arba amžinos paskalos, arba žemiausio lygio serialai.
Kai kam tai patinka, jie sąmoningai renkasi "bomžišką" dvasinį gyvenimą - jų tokia psichologija. Bet juk tai ir valstybės politika: matyt, tokius paprasčiau valdyti. Apmaudu, kad viskas verčiama į pinigus, viskas remiasi pinigais: kad tik jų būtų kuo daugiau.
- Juk jums pinigai taip pat daug reiškia.
- Man patinka gauti pinigų, jų užsidirbti. Tam, kad ko nors gautum, pirmiausia reikia ko nors pasiekti. Dainavimo menas - labai subtilus, sunkus darbas, patirtis kaupiama pojūčiais. Reikia gerai save pažinoti, analizuoti visa, kas tavyje vyksta.
Studijuodamas konservatorijoje nežinojau, kas tai yra pramogos. Iš ryto - paskaitos, vėliau - specialybės pratybos, po to iki vakaro likdavau konservatorijoje mokytis. Tada - tramvajumi į bendrabutį ir miegoti. Tik darbu galima pasiekti rezultatų.
O dabar daugelis jaunų žmonių, susižavėję studentavimu, pamiršta, kad penkeri metai prabėga labai greitai. Jeigu dainininkas trečiame kurse neuždainuos, galima sakyti, kad tie penkeri metai praėjo veltui. Ketvirtas ir penktas kursas - tavo tapsmas profesionalu, kai jau reikia taikytis į kokį nors teatrą. Todėl, kad teatrams dabar reikalingi paruošti profesionalai, su pradedančiaisiais dainininkais niekas nesiterlioja.
- Ar užsienyje opera - taip pat elitinis menas?
- Ten tai dar ryškiau. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose operos teatrai išsilaiko, kaip jie patys sako, iš "donorų pinigų". Teatrus išlaiko rėmėjai, turtingi žmonės, o ne valstybė. Vieni rūpinasi spektakliais, teatrais, kiti - artistais. Kiekvieną solistą globoja kokia nors šeima. Nei pas mus, Rusijoje, nei kitose Europos šalyse nieko panašaus nėra.
Kai atvykstu į JAV, mane oro uoste pasitinka savanoriai - turtingi žmonės, turintys svarų statusą visuomenėje. Jie savanoriškai rūpinasi artistu, užtikrina jam visa, ko reikia, iki buitinių smulkmenų. Jauti, kad skirdami dėmesio operai, ją remdami tie žmonės patiria malonumą.
Pavyzdžiui, prieš eidami į "Borisą Godunovą", tie žmonės studijuoja Rusijos suirutės laikotarpio istoriją, klausosi etaloninių Didžiojo teatro įrašų nuo pat F.Šaliapino. Jie išsiperka ložes, su visa šeima lanko visus spektaklius. Negali atsistebėti, kai iš žmonių, profesionaliai nesusijusių su muzika, išgirsti labai rimtų samprotavimų apie režisieriaus darbą, vieno ar kito dainininko atlikimo manierą. Pas mus vargu kas nors to imtųsi. O tenykščiam elitui tai poreikis. Tai kito lygio elitas - jis toks pagal savo dvasią.
- Dainuojate viename garsiausių pasaulio teatrų Maskvos Didžiajame, bet jus ne kartą bandė "perpirkti" kiti pasaulio teatrai. Ar niekada neketinote keisti pilietybės?
- Didysis teatras laikosi protingos politikos: dainuok, kur nori ir ką nori. Mums tik reikia laiku teatro kanceliarijai pateikti gastrolių planus. Ne tik aš, bet ir kiti dainininkai laikosi principo: atvykti padainuoti spektaklyje pagal kontraktą. Taip ir patogiau, ir mobiliau.
O dėl gyvenamosios vietos keitimo aš pasakiau sau: gyvensiu Rusijoje, Maskvoje, dirbsiu Didžiajame teatre. Rusų dainininkai reikalingi namuose.
Lietuvoje - ne pirmą kartą
M.Kazakovas 1976 m. gimė Dimitrovgrade, baigė Kazanės N.Žiganovo valstybinę konservatoriją.
Kai tarptautiniame M.Glinkos vokalistų konkurse iškovojo Didįjį prizą, jį, dar nebaigusį Kazanės konservatorijos, pakvietė Maskvos Didysis teatras.
Čia artistas ėmė sparčiai plėsti repertuarą - iš pradžių dainavo Renė P.Čaikovskio "Jolantoje", Končiaką A.Borodino operoje "Kunigaikštis Igoris", Zachariją G.Verdi "Nabuke".
Po "Nabuko" teatro vadovybė prabilo apie svarų vaidmenį ir nutarė, kad tai bus Borisas Godunovas. Solistui tuo metu buvo 26 metai.
Garsusis tenoras P.Domingo M.Kazakovą pavadino savo mėgstamiausiu rusų bosu ir pakvietė į Vašingtono nacionalinę operą atlikti Ferando partijos G.Verdi "Trubadūre".
Lietuvoje M.Kazakovas ne pirmą kartą. G.Rinkevičius, su kuriuo solistas bendradarbiavo Maskvos Didžiajame, Kazanės teatruose, prieš trejetą metų pakvietė jį į Lietuvą padainuoti G.Verdi "Requiem" boso partijos, užpernai - surengti solinio koncerto per Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymą.
Parengė Milda Augulytė
