Onegino vaidmenį J.Vaitkus skyrė 59 metų ukrainiečių aktoriui Grigorijui Gladijui, pakviestam iš Kanados.
Tatjanos vaidmenį repetuoja trys aktorės, tačiau dviejuose premjeriniuose spektakliuose – gruodžio 13 ir 29 d. – G.Gladijus vaidins su savo dukra Jevhenija Gladij. „Kur kitur taip būna!” – džiaugėsi aktorius.
Dar viena būsimo spektaklio intriga: jame naudojama Sergejaus Prokofjevo muzika, 1936-aisiais parašyta A.Puškino „Eugenijui Oneginui”, bet iki šiol neskambėjusi dramos teatre.
Negana to, aktorių vaidinami personažai turės šokančius antrininkus ir patys šoks su jais.
O Tatjanos laiškas J.Vaitkaus spektaklyje skambės triskart.
Požiūris po dviejų šimtmečių
J.Vaitkus savo sumanymus vardijo pabrėždamas, kad A.Puškino „Eugenijus Oneginas” su metais vis aktualėja: „O kas gi pasikeitė? Juslingumas, vartotojiškas alkis, negalėjimas atsispirti ir persisotinimas. „Eugenijuje Onegine” tai pavadinta melancholija. Dabar šie simptomai išvešėję.”
Režisierius atkreipė dėmesį į kūrinių datas. A.Puškinas savo kūrinį parašė 1823–1832 metais, S.Prokofjevas – beveik po šimtmečio. Jo muzika – ne iliustracija, o požiūris į „Eugenijų Oneginą”.
J.Vaitkus siūlys savo požiūrį dar po šimtmečio – jis jungs poeto ir kompozitoriaus idėjas, pridėdamas choreografiją.
„Žmonės nesimoko iš istorijos, todėl būna amžinai jauni, daiktiški, atsipalaidavę, vien juslėmis gyvenantys, – kalbėjo režisierius. – A.Puškino kūrinyje tik vienas Oneginas toks. Šiais laikais jau visa gvardija „oneginų”. Bet manau, kad Eugenijus Oneginas gali praregėti. Jis turi savo kelią – nuo sotumo ir apmirimo iki savęs pažadinimo.”
Sukelia daug sentimentų
Tokiam personažui įkūnyti J.Vaitkus ir pasikvietė G.Gladijų, su kuriuo bendradarbiauti pradėjo prieš gerus tris dešimtmečius, kai vadovavo Kauno dramos teatrui.
Anuomet plastiškas, šokantis, dainuojantis ir grojantis G.Gladijus vedė Kauno aktoriams judesio trenažus, dalyvavo J.Vaitkaus spektaklyje pagal Albert’o Camus „Kaligulą”.
J.Vaitkaus 1986 m. filme „Zodiakas” Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografijos motyvais ukrainiečių aktorius vaidino Menininką, vadinasi, patį M.K.Čiurlionį. 1987 m. „Don Žuane” pagal Wolfgango Amadeaus Mozarto operą G.Gladijus įsikūnijo į Dirigentą, vieną pagrindinių filmo veikėjų.
Vien šių faktų pakanka, kad darbas Lietuvos teatre G.Gladijui sukeltų maloniausių sentimentų. Ir pirmasis susidūrimas su J.Vaitkaus teatru įvyko ne bet kur, o kaip tik tame teatre, kur šiuo metu G.Gladijus repetuoja Oneginą.
Jis anuomet buvo jaunutis Charkovo teatro aktorius ir į Vilnių atvyko su trupe į gastroles. Matyt, tai buvo gegužė, nes Vilniuje tuo metu gastroliavo ir Kauno dramos teatras.
G.Gladijus nuėjo pažiūrėti J.Vaitkaus režisuoto „Karaliaus Ūbo”, kuris tais laikas buvo ne tik modernus, bet ir nepaprastai įžūlus spektaklis.
Salė, prisimena G.Gladijus, buvo perpildyta, o vienas Charkovo aktorių, pripažintas liaudies artistas, sėdėjo per patį vidurį, žiūrėjo į tai, kas dedasi scenoje, neiškentęs atsistojo ir suriko savo išlavintu bosu: „Niekdariai!” O aš, sakė G.Gladijus, tame spektaklyje patyriau pirmąjį šiuolaikinio teatro sukrėtimą.”
Kauno dramos teatre G.Gladijus atsidūrė ne vien iš pagarbos J.Vaitkaus kūrybai. Ukrainoje aktorius neįtiko valdžiai ir neteko darbo, o J.Vaitkus jį „tiesiog išgelbėjo”.
Vėliau G.Gladijus pasirinko režisūros studijas Maskvoje, po to emigravo į Kanadą, kur dirba jau 25 metus.
Pasitiki savo režisieriumi
„Oneginas – mitinis pasaulinio repertuaro vaidmuo. Kaip Hamletas ar Edipas, – teigė G.Gladijus. – Aktoriai apie tokius vaidmenis svajoja, todėl mane sujaudino tiek galimybė vaidinti Oneginą, tiek fantastinė proga sugrįžti į praeitį, į Lietuvą, kuri yra man lyg pirmoji meilė.
Žinote, „Eugenijus Oneginas” vadinamas rusų sielos enciklopedija. Bet svarbu, kaip prie tos enciklopedijos prieisi. Jei tik alpėsi iš pagarbos, tada rizikuosi migdyti publiką rusų klasikos turtais.
Bet kadangi „Eugenijaus Onegino” ėmėsi J.Vaitkus, iš karto supratau, kad tai bus iššūkis. J.Vaitkų pažįstu kaip nuoseklų pasenusių principų griovėją. Pasitikiu juo.
Onegino vaidmenyje matau temą, kuri visada bus svarbi žmonijai – tai kaltė ir jos išpirkimas.
Ši tema susijusi ne su viena asmenybe, kartais net su visa nacija: kaltę reikia pripažinti ir būti atsakingiems.
„Eugenijuje Onegine” svarbiausias – atgailos motyvas.”
Muzikos „Eugenijui Oneginui” kūrėjas neišgirdo
S.Prokofjevo muzikos „Eugenijui Oneginui” likimas – dramatiškas. Tai turėjo būti muzika režisieriaus A.Tairovo spektakliui Maskvos kameriniame teatre. 1937-aisiais buvo minimas A.Puškino žūties šimtmetis. Tais metais Sovietų Rusijoje prasidėjo nuožmus menininkų persekiojimas.
S.Prokofjevas spėjo parašyti 44 fragmentus A.Tairovo spektakliui, kol darbas buvo nutrauktas. Kultūros reikalų valdyba uždraudė repeticijas, be to, neleido jokiu kitu būdu paviešinti muzikos. Natų rankraščiai ilgam nugulė archyvuose.
Kompozitorius taip ir neišgirdo savo „Eugenijaus Onegino” atlikimo, bet fragmentus panaudojo operoje „Karas ir taika”, balete „Pelenė”, 7-ojoje simfonijoje.
