Žinią apie aukščiausią jam skirtą apdovanojimą kaunietis menininkas sutiko truputį apgailestaudamas, kad anksčiau nesulaukė tokio įvertinimo. Dera priminti: 2003 m. G.Kuprevičius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 m. - Vyriausybės kultūros ir meno premija, kompozitorius buvo pripažintas ir iškiliausiu Kauno menininku, jį apdovanojo ir miesto savivaldybė).
- Aukščiausio lygio premija esate apdovanotas už plačią muzikinės raiškos gamą: nuo miuziklo iki operos ir baleto. Bet Lietuva Jus gerai pažįsta ir kaip aktyvų švietėją, publicistą, bendražmogiškosios kultūros puoselėtoją. Tai Jūsų akiratyje atsiranda ne šiaip, pripuolamai, kai, tarkim, muzikos mūza neaplanko kūrėjo. Tam skiriate savo gyvenimo dešimtmečius, tad kaip randate jėgų ir įkvėpimo save dalyti kitiems ir ką iš to pats gaunate?
- Į tą puikų Jūsų klausimą galima atsakyti paprastai. Tai - mano pasirinkimas. Tai išplaukia iš mano sąmoningai pasirinktos profesijos, kurioje jaučiuosi patogiai ir saugiau. Vadinasi, tikrai daug iš to gaunu. Būdamas publicistu ar švietėju, kultūros puoselėtoju, aš neišeinu iš savo profesijos rėmų. Jeigu viso to, ką sakėte, nedaryčiau, užsidaryčiau tuose rėmuose, ir tikrai kiltų problemų, gal nei jėgų, nei įkvėpimo dažnai nebūtų.
Nes kaip gi gali rašyti muziką, nepažinodamas savo amžininkų, savos epochos? Dar daugiau, - ir tų epochų, kuriose negyvenai? Kaip galėsi parodyti konfliktus, pokyčius, atrasti sąsajas? Vadinasi, visos tos iš šalies žvelgiant, ir nemuzikinės veiklos tikrai reikia muzikos kūrėjui.
- Ne kartą esate sakęs, kad visi Jūsų kūriniai Jums vienodai brangūs, kaip motinai - jos vaikai. Ir kad išskirdamas vieną iš jų nemoraliai pasielgtumėte kitų savo „kūdikėlių“ atžvilgiu. Tad paklausiu kitaip: kuris iš pastarojo meto kūrinių Jums sukėlė daugiausiai kūrybinių kančių? Gal tai buvo Jūsų sukurtas baletas „Čiurlionis“, šįmet pastatytas Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
- Ko gero, taip. Sunkiausiai į žmones (į sceną) ėjo „Čiurlionis“. Kaip autorius aš kėliau tam tikras abejones ne tik spektaklio statytojams, bet ir pats sau. Nes šią temą, manau, gali gvildenti pakankamai aukštą meistrystę įvaldęs menininkas, kadangi ją labai lengva paversti spekuliacija, kas, deja, daug kur įvyksta. Jei „Čiurlionis“ būtų opera (ko kai kas pasigedo), tuomet iškiltų klausimas dėl teksto. Kokia kalba dainuotų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Jei savąja, tai prireiktų vertėjo.
Opera ar operetė - labai subtilus dalykas, kai kalbam apie genijus, Lietuvos praeities herojus. Įsivaizduojat, sakykim, kaip skambėtų operetė „Smetona“? Nors romantizuojamas tarpukaris ir buvo gan juokinga epocha, ir jos herojai buvo gan operetiški, tačiau, manau, šių dienų visuomenė dar nepriaugusi prie tokio suvokimo ir tokio žanro.
Pirma baleto „Čiurlionis“ versija teatrui neįtiko. Po dramatiškos analizės, kurią atlikau, supratau, kad šioje versijoje nebuvau suradęs rakto. Kilo klausimų, gal viską mesti, pamiršti, o gal - patylėti, paskui vėl prie šito sugrįžti? Ar negrįžti? Po kelerių metų vis tik grįžau, ir raktą radome. Antrą kartą viskas buvo kitaip. Labai padėjo menotyrininko, profesoriaus Dariaus Kučinsko knyga „Chronologinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos katalogas“. O paskui kartu su teatru, su visais šio baleto kūrėjais, tikiu, pasiekėm tai, ko norėjom.
- Skaitote nemažai paskaitų studentams, kultūra besidomintiems žmonėms įvairiomis su muzika susijusiomis temomis. Mistika muzikoje - kuo ši tema pasirodė Jums patraukli, ar pakako tik savos kūrybinės patirties rengiantis ją gvildenti paskaitose?
- Muzika pati iš prigimties yra mistika. Kadangi ji gimusi iš skaičių, o gamtoj tokio reiškinio nėra. Kai klausai dešimt kartų sulėtinto įrašyto paukščių čiulbėjimo, išgirsti melodiją, ritmą. Tai, neabejoju, nėra atsitiktiniai dalykai. Kartu tai - ir mistika, ir tam tikra logika. Tad paskiri visą gyvenimą logikos atradimams. Ir nespėji visko atrasti, nes gyvenimo per mažai žmogui duota.
Mistika visada lieka. Kaip ir amžinas klausimas: kodėl muzika kur kas labiau paveiki nei ištartas žodis, nei vaizduojamasis menas? Tai - slėpinys. O slėpiniai - labiau paveikūs, ar ne taip? Panašiai kaip ir religija. Muzika suteikia prasmę ir... dar labiau supainioja žmogų, palikdama jam pačiam spręsti, kas jis yra ir kur žmogus eina. Tokias temas mes nagrinėjame su studentais kalbėdami apie muziką.
- Jūsų biografijoje būta momentų, kai teko paragauti valstybės tarnautojo duonos. Ar labai minkštos savo laiku Jums pasirodė Kauno vicemero, kultūros ministro viceministro kėdės, o ką tuomet norėjosi kitaip daryti, nei priklausė jose sėdint?
- Daug ką, nes nemokėjau būti griežtas, į rėmus įspraustas valdininkas. Bet iš tiesų, valstybinis darbas ar darbas savivaldybėje (o juk tai - dvylika mano gyvenimo metų) man buvo neįkainojamos patirtys. Dabar galiu sakyti, - Dievo dovana, kad galėjau tuos darbus dirbti. Žinoma, negalėjau tada kurti, nes neįmanoma suderinti interesų. Nors kažkam gal ir sekasi, sakykim, dirbti operoje ir vaidinti Seime. Man taip nebūtų įmanoma.
Esu įsitikinęs, kad valstybinį darbą dirbantis žmogus turi tik valstybinį darbą ir dirbti. Nieko daugiau. O iki tol susikurtą įvaizdį galima panaudoti ne asmeniniams, bet valstybės interesams.
- Nebūdamas politiku, netgi nepatenkantis į žiniasklaidos akiratį kaip koks populiarus „svajonių jaunikis“ esate dargi viešesnis asmuo už daugelį „herojų“. Visų pirma,- viešas kūryba, profesoriaus, Kauno kariljonininko veikla, įvairiais projektais. Bet turbūt nelabai kas žino, kad Jus galima vadinti gražios kaimynystės pradininku. O kam iš tikrųjų Jums reikėjo savo gimtadienį paversti švente gatvės kaimynams, juk ir be baliaus jie, tikiu, gerbia Jus, myli?
- Dėl tos meilės ar pagarbos - tai gal ir ne visi. Mano pasirinkimą prieš kelerius metus dėl gimtadienio nulėmė vienas svarbus dalykas - akivaizdi susvetimėjimo problema. Ji, deja, egzistuoja visoj Lietuvoj. Ne vien tarp kaimynų, bet ir tarp giminių ar netgi - šeimose. Kaip muzikantas aš esu komandos žmogus. Komandos sėkmės pagrindas - bendravimas, sutartinis darbas. Todėl aš - už bendravimą. Toks būtų paprastas paaiškinimas, kodėl tokias šventes kieme su šeima rengiame. Ne vien kaimynams, bet ir bendradarbiams.
Žmonės susvetimėję, tai - joks atradimas. Manyčiau, ypač daug žalos tarpusavio bendravimui buvo padaryta blykstelėjus socialiniams tinklams. Tai - tik iliuzija, kad per juos, internetu, žmonės bendrauja. Aš pats nedalyvauju jokiame „Facebooke“. Ir laiko tam neturiu, ir tai man nieko neduoda. Kitiems, neabejoju, - irgi.
Šventės - tik mažas mano šeimos bandymas žmones suartinti. Gal mūsų namai, kaip meno, kultūros žmonių namai, - pati ta tinkama „neutrali erdvė“ susieiti, pasikalbėti, pabendrauti? Pailsėti nuo politizuotos kasdienybės, pykčio, tikrų, o gal tik įsikalbėtų bėdų.
Galėčiau dar pridurti, kad daug bėdų į kasdienybę kaip tik ateina todėl, kad dvi sferos Lietuvoje yra politizuotos: švietimas bei kultūra. Kai politika į tai įsiveržia, atsiranda sunkiai galimų išgyvendinti nepageidaujamų reiškinių. Švietimas negali būti politinių interesų objektas. Kultūra - taip pat.
- Daugelyje visuomenių visai įprasta, kai menininkus remia filantropai, mecenatai. Tačiau bent Lietuvoje nebuvo įprasta tai, kad prieš kelerius metus Jūs, menininkas, vienos savo premijos pinigus išdalijote kaip paramą studentams. Greta to ne vienus metus studentams skiriate savo tėvo, Kauno miesto garbės piliečio, kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus (1901-1992) atminimui įsteigtą premiją. Ar ir toliau žadate panašiai elgtis, puoselėdamas jaunus talentus?
- Taip. Mano nuostata nesikeičia jau ne vienus metus. Viktoro Kuprevičiaus premija buvo įsteigta prieš dešimtmetį. Jai skiriu savo asmenines lėšas. Tai, sakyčiau, - ir Tėvo atminimo įamžinimas, ir talentingo jaunimo iš Vytauto Didžiojo universiteto, kuriame pradėjau savo, kaip dėstytojo, karjerą, parėmimas. Ir pagaliau - parodymas, kad profesoriai gerai gyvena.
