„Mes norėjome, kad žiūrovai jaustųsi neįprastai: ne mažojoje salėje ir ne didžiojoje. Ir ne universiteto auditorijoje, nors panašiausiausia į tai“, sakė S.Barchinas. Jo sukurtas šešiakampis įrengtas V.Majakovskio teatro didžiojoje scenoje ir iš šono atrodo kaip namas. Jo viduje žiūrovai sups aktorius, susėdę trimis eilėmis. Kai pavasarį bus atidaryta V.Majakovskio teatro antroji salė Sretenkos gatvėje, „Kanto“ vaidinimas persikels ten.
Raudonu aksomu dengto šešiakampio centre – stalas, prie kurio pietauti į svečius pas filosofą kasdien tradiciškai renkasi jo draugai. Spektaklio žiūrovai taps vienų pietų su Kantu liudininkais.
Veiksmas vyksta maždaug 1784 metų lapkritį Kenigsberge, adresu Princesenštrasės 3, name, kuris priklauso Kantui. Šiuose namuose užstalės pokalbiai – didis menas, čia kalbama ramiai ir išsamiai, ir niekada – apie darbą.
Tą dieną išmintingi vyrai šnekučiuojasi apie tai, kad moteris vyro gyvenime būtina ir kad gyventi be jų – tikra laimė, svarsto, kodėl išklibo kėdės ir kaip prancūzams pavyko iškelti į dangų oro balioną. Vyrų pokalbį nutraukia skambutis į duris. Tai pas Kantą užėjo mergina vardu Fobi, atkeliavusi iš Škotijos. Ji atsinešė ką tik išleistą Kanto knygą „Grynojo proto kritika“ ir prašo autografo, be to, ji norėtų suprasti Kanto filosofijos turinį. Be jokio noro filosofas jai pradeda aiškinti.
Mergina tokia paslaptinga, kad jai išėjus lieka kiek baugu, kas čia buvo iš tikrųjų? Svarstymai apie keistą vizitą vystosi net iki kalbų apie tai, kas laukia žmogaus ateityje.
Pjesei „Kantas“ M.Ivaškevičius parašė įžangą „Kaip tai suprasti“, kurioje papasakojo ir apie I.Kanto laiką, ir apie jo namą: „Geriausia tai pamatyti, tai yra, įsivaizduoti – ramų, lėtą Kenigsbergo miestą Rytų Prūsijoje, kurio šiandien nebėra. Rytų Prūsijoje, kurios irgi nebėra, jis yra sostinė, bet pasaulio mastu tai – provincija. Ir pats pasaulis tuo metu dar yra palyginti jaunas, nepažinęs dviejų Pasaulinių karų, XIX amžiaus industrializacijos, dar išvis nepažinęs šio ir ateinančio amžiaus. Prancūziją greitai sudrebins Didžioji jos revoliucija, bet ir tai kol kas – ateitis.
Užtai dabartis rami. Per laikraščius gaunamos žinios, kad Amerika jau nepriklausoma, Prancūzijoje kyla į dangų pirmieji oro balionai ir su jais į pasaulį ateina pirmieji skraidantys žmonės. O tuo pat metu Islandijoje ugnikalnis spjaudo lavą. Jis jau veržiasi daugelį mėnesių ir baisūs vulkaniniai debesys gaubia ir baigia apnuodyti pusę Šiaurės Europos. Bet apie tai čia nežinoma: laikraščiai nieko nerašo. Kionigsberge jau lapkritis, o šilta, gražu, kaip rugsėjį. Įtartinai ramu.
Taip bendrais bruožais apžiūrėjus laiką, toliau reikia leistis į patį Kenigsbergą. Ieškoti Princesenštrasės. Trečią numerį joje turintis namas ir bus mūsų veiksmo vieta. Tai dviaukštis namas su dideliu sodu, tvora atsirėmusiu į miesto kalėjimą. Ten, tai yra name, gyvena mūsų herojus Imanuelis Kantas. Jam kaip tik prasideda pietūs. Ką reiškia pietūs to laiko Kionigsberge reikia įsivaizduoti, nes suprasti to neįmanoma. Tai yra ritualas. Kantas valgo vienintelį kartą per dieną: toks yra jo režimas. Bet pietūs užtrunka ilgai – tris keturias valandas, kartais netgi ir pusdienį. Pietaujama su draugais, išskirtinai – vyrais iš Kionigsbergo elito. Kalbama apie viską, tik niekada – apie darbą.
Ir pabaigai. Laiko ir vietos prasme tai labai skurdus kūrinys. Viena diena, prasidėjusi popiete, vieno kambario erdvėje. Bet kadangi tai tokia ypatinga vieta, kurią apleido ne tik laikas, bet savotiškai net ir erdvė: neliko nei namo, nei gatvės, nei ženklo, kad ten kas nors buvo... Vadinasi, kur nors visa tai yra. Tai dienai jau per du šimtus metų ir ji kabo kažkur Visatoje. Su viskuo, kas tada atsitiko. Aš tiksliai to nežinau, bet žinau, kas žino atsakymą. Nes mūsų herojus sakydavo: kai nežinau, aš tikiu. Ir aš tikiu, kad giedrą Visatos naktį, kai žvaigždės mažiau aktyvios, toji diena vėl tampa matoma. Ją įmanoma netgi paliesti“, – rašo M.Ivaškevičius, pjesių „Malyš“, „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“ autorius.
M.Karbauskio spektaklyje Kantą vaidina žinomas teatro ir kino aktorius Michailas Filipovas. Tarp jo partnerių – Igoris Kostolevskis, Svetlana Nemoliajeva, Jurijus Korenevas, Julija Solomatina, Anatolijus Lobockis, kiti. V.Majakovskio teatrui M.Karbauskis vadovauja nuo 2011 metų. Tai vienas labiausiai vertinamų Maskvoje režisierių, pelnęs nemažai apdovanojimų, tarp kurių – „Auksinė kaukė“, „Triumfas“, „Krištolinė Turandot“.
Spektaklį „Kantas“ kuria ir daugiau lietuvių menininkų. Nuolatinis M.Karbauskio bendradarbis kompozitorius Giedrius Puskunigis šįkart aranžavo Franzo Schuberto valsus ir lendlerius (vokiečių ir austrų liaudies šokius), o juos spektaklio įrašui grojo muzikantai iš Lietuvos: pianistas Daumantas Kirilauskas ir styginių kvartetas – Rasa Vosyliūtė, Jurga Gaubytė, Birutė Bagdonienė ir Onutė Švabauskaitė.
