Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ gruodžio 17 d. atidaroma paroda pristato šiuolaikinio ikonų tapytojo Boriso Jokubauskio kūrinius šalia gerokai senesnių – XVII–XIX a. meistrų darbų.
Šiuolaikinė ikonų tapyba – tai jau kompiuterių amžiaus kūryba, bet ir joje yra tik menkas lašelis saviraiškos. Ikonos tapomos griežtai laikantis tradicinės ikonų tapybos principų. Naudojamos senosios lentos paruošimo ir dažų maišymo technologijos, paisoma šimtmečiais naudojamo ikonografinio kanono principų.
Draugavo su V.Orvydu
56-erių klaipėdietis B.Jokubauskis labiau žinomas kaip tapytojas, Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ ir Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.
Tačiau tikėjimas ir su tuo susijusi veikla visada užėmė svarbią vietą jo gyvenime. Jo bičiulis buvo garsiosios Orvydų sodybos įkūrėjas vienuolis Vilius Orvydas (1952–1992), padėjęs menininkui pajusti krikščioniško dvasingumo esmę, o kartu ir kitaip pažvelgti į savo kūrybą.
B.Jokubauskis su dailininke Regina Donbrauskaite surengė Salantuose net penkias tapytojų ir skulptorių kūrybines stovyklas, skirtas V.Orvydo atminimui.
Ikonomis dailininkas susidomėjo lankydamasis Lietuvos ir Europos vienuolynuose, kaip piligrimas keliaudamas po šventąsias vietas.
Su ikonų tapymo pagrindais 2009 metais B.Jokubauskį supažindino Kretingos Apreiškimo vienuolyno vadovas Carlo Bertagninas. Meistrystės paslaptimis mielai pasidalino ir kitas pranciškonas – Paulius Vaineikis. Prieš keletą metų klaipėdietis tobulinosi ir pas žinomus Lietuvos ikonų meistrus Marių ir Gabiją Viluckus.
Tinka tik senos technologijos
Pasak B.Jokubauskio, pajutęs pašaukimą tapyti ikonas, jis prisiėmė ir didžiulę atsakomybę. Juk Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos ir visų šventųjų atvaizdai turi būti sukurti griežtai laikantis kanono. Tik tuomet ikona laikoma tikra, ją galima pašventinti.
Todėl B.Jokubauskiui teko studijuoti ir ikonografijos istoriją, ir teologiją. Jis išbandė senąsias technologijas, tyrinėjo žymiausių ikonų meistrų darbus, dalyvavo ikonų tyrimams skirtuose seminaruose.
Kurdamas ikonas klaipėdietis naudoja senąsias Bizantijos ikonų tapybos technologijas. Ir pagrindui, ir dažams tinka tik natūralios medžiagos.
Pirmiausia tenka gerai nugruntuoti lapuočio medžio lentą. O tam kartais prireikia net dešimties grunto sluoksnių.
Po to dailininkas iš natūralių pigmentų pasigamina kiaušininę temperą ir ja tapo šventojo atvaizdą. Jei kokias nors detales reikia paauksuoti, tam naudojami jau ne dažai, o ploni tikro aukso lakšteliai.
Šventumas ir abstrakcija
„Nors ikonoje matome šventojo figūrą ar portretą, tai kartu ir abstrakčios meninės raiškos pavyzdys. Ikona visuomet yra kanoninė, o kanonas – tam tikra abstrahavimo forma“, – pabrėžė ikonų parodos sumanytoja Meno rinkos agentūros vadovė Simona Makselienė.
Anot menotyrininkės, ikonų siužetai taip pat nėra sugalvoti autoriaus, o parinkti iš plataus krikščioniškosios ikonografijos arsenalo. Parodoje galima pamatyti pagrindinius Dievo Motinos ir Kristaus vaizdavimo tipus.
Iš pradžių buvo sumanyta parodoje pristatyti kelių šiuolaikinių ikonų kūrėjų darbus, tačiau dauguma jų dirba tik pagal užsakymus, todėl vos užbaigti kūriniai tuoj pat iškeliauja iš jų dirbtuvių.
Skirtingai nuo muziejuose rengiamų nekomercinių parodų, didžiąją dalį „Kunstkameros“ galerijoje eksponuojamų ikonų galima įsigyti.
Šiuolaikinių ikonų vidutinė kaina – apie du tūkstančius litų, o senosios gali kainuoti ir daugiau.
