Anot jų, viena iš stipriųjų Lietuvos kino industrijos pusių - profesionalūs prodiuseriai ir kiti kino specialistai, teikiantys geros kokybės paslaugas už nedidelę kainą.
Užsieniečiai vertina Lietuvos prodiuserių įmones kaip patikimus partnerius, ypač atkreipdami dėmesį į kokybišką techninį aptarnavimą ir anglų kalba bendraujančius specialistus.
Tačiau tyrime atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva kaip siūlanti aukštos kokybės komandą ir vietas filmavimui už mažą kainą konkuruoja su kitomis Rytų Europos šalimis, ypač Latvija. Nurodoma, kad pagrindinės kitos Lietuvos kino industrijos konkurentės - Estija, Lenkija, Čekija ir Vengrija.
Pagal filmavimo vietas Lietuva taip pat lyginama su Latvija, Estija, Rusija, Baltarusija, Ukraina ir kitomis Rytų Europos šalimis (Rumunija, Bulgarija). Lietuvos kino kūrėjai nurodo tokias išskirtines ir geras vietas filmavimui kaip miškai, kaimiškos vietovės ir posovietinės urbanistinės erdvės.
Užsienio prodiuseriai Lietuvoje palankiai įvertino palyginti nedidelius atstumus tarp miestų ir kaimo vietovių, kurie leidžia neišlaidauti transportui.
Tačiau užsienio partneriams atvykti čia filmuoti trukdo tai, kad nėra didelių studijų. Ekspertai ragina šią problemą spręsti kuo greičiau.
„Kalbant apie studijų infrastruktūrą, Lietuva dabar turi didelį trūkumą. Šaliai teikė naudos infrastruktūra, likusi nuo sovietų laikotarpio. Lietuvos filmų studijos kompleksas buvo šio paveldo dalis. Tačiau prieš kelis metus jis buvo parduotas, paliekant spragą Lietuvos industrijos peizaže“, – nurodoma išvadose.
Tarp trūkumų tyrime minimas ir kol kas per mažas nacionalinio kino bei bendros gamybos filmų finansavimas. Nuo 2014 metų įsigaliosiančią pelno mokesčio lengvatą tyrėjai laiko galimybe padidinti Lietuvos kino industrijos konkurencingumą.
„Tai yra vienas iš dalykų, kuris turėtų pritraukti į Lietuvą daug naujų investuotojų, daug užsienio įmonių, norinčių filmuoti Lietuvoje“, – BNS sakė Lietuvos kino centro atstovė Eglė Makuškaitė.
Ekspertai pastebėjo, kad Lietuvoje beveik nėra bendradarbiavimo tarp filmų gamintojų ir televizijos kanalų, kas galėtų padėti užsitikrinti finansavimą. Vakarų Europos šalyse siekiant gauti paramą filmui, įprasta į jo kūrimą įtraukti bent vieną transliuotoją.
Taip pat nurodoma, kad trūksta susistemintos informacijos apie lietuvišką kino industriją ir lietuviškus filmus, ji ne visada prieinama.
Tyrėjų nuomone, Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio aiškiai suformuluotos informacijos apie kino paslaugas, filmavimo vietas ir finansavimą sklaidai, plėtoti vietos infrastruktūrą bei didinti paramą šalies filmų kūrėjams ir gamintojams.
Tyrimo metu buvo apklausti Lietuvos kino ir televizijos profesionalai, kūrybinių industrijų plėtrai įtaką turinčių ministerijų bei kitų institucijų atstovai, investuotojai, Lietuvoje dirbę užsienio prodiuseriai.
