Ar gyvuos 1847-aisiais Zalcburge įkurtas dainininkų sambūris „Salzburger Liedertafel“, ar artimiausiais metais jam teks užversti paskutinį savo šlovingos istorijos puslapį? Tai didele dalimi priklausys nuo šio kolektyvo meno vadovo bei prezidento 47 metų lietuvio A.Pečiulio.
Šis iš Klaipėdos kilęs muzikas jau pusmetį grumiasi dėl „Salzburger Liedertafel“ likimo spaudoje, internete (socialiniame tinklapyje „Facebook“ įkūrė svetainę „Wir unterstutzen die Salzburger Liedertafel!“), rašydamas laiškus aukščiausiems Austrijos pareigūnams. Dirigentas kreipėsi net į šalies prezidentą Heinzą Fischerį!
Saugojo šimtametė sutartis
O šią savaitę būrelis „Salzburger Liedertafel“ narių su vadovu priešakyje priminė zalcburgiečiams savo galvos skausmą traukdami kalėdines giesmes vieno Zalcburgo veterinaro gydyklos kieme. Akcija „Balsais – prieš savivalę“ jie protestavo prieš priverstinį daktaro iškeldinimą komerciniais sumetimais iš jo nuomojamų patalpų, nepasibaigus nuomos sutarčiai.
„Salzburger Liedertafel“ gresia panašus likimas – netekti ir 100 metų turėtų namų pačiame Zalcburgo centre, ir jų teikiamų pajamų.
A.Pečiulis dirba „Salzburger Liedertafel“ dar nuo studijų Zalcburgo „Mozarteum“ universitete laikų: 1993-aisiais lietuvis tapo choro antruoju dirigentu, 2004 metais – meno vadovu, o prieš trejus metus – ir prezidentu.
Kaip tik tada prasidėjo nemalonumai. Mat „Salzburger Liedertafel“ kaimynai – pastato Schwarzstrasse 26 bendrasavininkis Tarptautinis „Mozarteum“ fondas (Internationale Stiftung Mozarteum) – sumanė peržiūrėti panaudos sutartį, kad pamažu išstumtų dainininkus iš jiems priklausančių patalpų, suteiktų choristams neribotam laikui dar 1913 metų sutartimi.
Taip chorui buvo atsilyginta už namo statybų finansavimą. Pasak A.Pečiulio, anuomet kolektyve dainavo tik turtingi zalcburgiečiai, nepašykštėję lėšų būsimiems choro namams.
Istorijos ratas apsisuko
Tačiau istorijos ratas apsisuko. Atrodo, dabar kaip tik dėl to, kad kolektyvas yra mėgėjiškas, jį norima iškraustyti iš prestižinių patalpų. Didelių tarptautinių ambicijų turintis Fondas bendradarbiauti su mėgėjais netrokšta, o senojoje sutartyje esą nurodyta tokia kaimynų bendrabūvio sąlyga.
Be to, „Mozarteum“ fondas kaltina „Salzburger Liedertafel“ laužant 1913-ųjų sutartį, kadangi choras nuomoja savo patalpas kitiems. Esą pačiam Fondui trūksta vietos. Dainininkai atšauna nuo seno pinigais už nuomą finansuojantys savo veiklą, o Fondui pataria pačiam įsileisti mažiau nuomininkų. Mat tiek choras, tiek Fondas nuomoja savo patalpas „Mozarteum“ universitetui.
„Mes ginsime savo teises. Jos surašytos juodu ant balto, sutarties originalas saugomas banke, kad nedingtų“, – dėstė A.Pečiulis.
Kadaise „Salzburger Liedertafel“ žavėjo savo menu Austrijos kaizerius, karalius ir erchercogus. Šiandien miestelėnų chorinį dainavimą kai kas pašiepiamai vadina folkloro rūšimi, nes jie negali konkuruoti su scenose karaliaujančiais profesionaliais vokalo akrobatais.
Vien per pastaruosius kelis dešimtmečius koncertų gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė, ką jau kalbėti apie šimtmečius.
Tačiau A.Pečiulis nenuleidžia rankų – jis vilioja į savo kolektyvą profesionalus, ieško nestandartinio repertuaro. Pasitaikius progai, įtraukia į programas ir lietuviškų kūrinių.
Pernai „Salzburger Liedertafel“ sambūris prasiplėtė kameriniu choru, kuriame dominuoja profesionalai. Su šiuo kolektyvu A.Pečiulis parengė lietuvių sakralinės muzikos programą.
Be to, Zalcburge, Arūno kvietimu, nuolat svečiuojasi geri chorai iš Lietuvos.
Ginčą spręs teismas
Ar ne keblu lietuviui puoselėti austrų dainavimo tradicijas? „Muzikoje svarbiausia – profesionalumas, ne tautybė, -- neabejojo A.Pečiulis. – Jei gerai dirbi, žmonės atitinkamai tave vertina, o spalvingesnis muzikos bagažas juos tik dar labiau traukia. Zalcburge vadovauju net penkiems kolektyvams“.
Lietuvis žinomas Zalcburgo kultūros sluoksniuose. 13 metų jis buvo Zalcburgo miesto vyriausiasis chorvedys. Pernai A.Pečiulio muzikiniai nuopelnai buvo įvertinti Zalcburgo žemės garbės ženklu. Šiemet gruodžio 18-ąją jam įteiktas dar 1927 metais įsteigtas Michaelio Haydno medalis už ypatingus nuopelnus „Salzburger Liedertafel“.
Naujasis „Mozarteum“ fondo vadovas neįvertino „Salzburger Liedertafel“ prezidento, pakišdamas jam klastingą sutartį, kuri per 10 metų išstumtų kolektyvą iš jo namų. „Matyt, Fondas tikėjosi, kad lietuvis nesupras jo užmačių, tad galės lengvai perimti patalpas miesto centre, – spėjo Arūnas. – Bet mes nežadame pasiduoti.
Būtų labai liūdna, jei neturėsime, kur repetuoti ir saugoti vieno seniausių ir turtingiausių Austrijoje privačių muzikinių archyvų. Be to, už nuomos pinigus kartą per metus galime samdytis orkestrą, surengti simfoninės vokalinės muzikos koncertą.
Dar prieš 160 metų „Salzburger Liedertafel“ nuostatuose parašyta, kad šio choro prioritetas yra oratorijų ir kantatų menas. Vokiškuose kraštuose mėgėjams dainuoti tokius kūrinius yra įprastas dalykas“.
Nežada pasiduoti ir „Mozarteum“ fondas: jis pradėjo bylinėtis dėl patalpų su „Salzburger Liedertafel“ teisme. Po švenčių įvyks jau antras posėdis.
Dainuoja ir lietuvių muziką
„Salzburger Liedertafel“ pirmąjį viešą koncertą surengė 1848 m. Šio kolektyvo pavyzdžiu choriniai sambūriai susikūrė daugelyje kitų Austrijos miestų.
Nuo 1861-ųjų iki praėjusio amžiaus 9 deš. svarbus choro pajamų šaltinis buvo miestelėnams rengiami karnavalai.
1887-aisiais 40-mečio proga kolektyvas buvo apdovanotas kaizerio Franzo Josepho I aukso medaliu „Viribus unitis“ už meninius ir patriotinius nuopelnus.
1952 m. Austrijos dainininkų sąjunga chorui skyrė W.von der Vogelweide’s sidabro medalį už meną ir kultūrą.
„Salzburger Liedertafel“ itin ilgai vadovavo „Mozarteum“ direktorius, kompozitorius J.F.Hummelis ir Zalcburgo žemės himno autorius E.Sompekas.
2004 m. kolektyvo vadovu tapo A.Pečiulis. Jau po metų jis atliko su choru J.Naujalio motetus.
2007 m. minint „Salzburger Liedertafel“ 160-ąjį jubiliejų J.Brahmso „Vokiškąjį requiem“ su choru dainavo lietuvių solistai D.Staponkus ir G.Zeicaitė.
2013 m. „Salzburger Liedertafel“ kamerinis choras supažindino austrų publiką su J.Naujalio ir K.Kavecko sakraliniais kūriniais.
