Scenografas Sergejus Barchinas šiam pokalbiui pas filosofą sukūrė raudonu aksomu aptrauktą šešiasienį kambarį, įrengtą tiesiog didžiojoje teatro scenoje. Tai tarsi filosofinis visatos centras, kurio centre – apskritas pietų stalas, o žiūrovai sėdi visai prie pat aktorių keliose kylančiose eilėse. Tokiu krėslų žiūrovams išdėstymu S.Barchino šešiasienis primena universiteto auditoriją.
M.Karbauskis sakė, kad M.Ivaškevičiaus pjesėje“ filosofijos, be abejo yra, tačiau, mano manymu, tai gryna komedija, bet išmintinga“. Pagrindinių vaidmenų šiame veikale nėra, visi svarbūs, o vaidina garsūs aktoriai. Vienas pagrindinių Rusijos sostinės teatralų komplimentų spektakliui – jame pasiekta ansamblinės vaidybos.
Spektaklis „Kantas“ buvo laukiamas dėl daugelio priežasčių, kurias išvardijo Aliona Karas, „Rosijskaja gazeta“ teatro apžvalgininkė: smalsumą kėlė ir autoriai – režisierius bei dramaturgas, bet ne mažiau reikšminga ir tai, kad seniai Maskvos scenose nebuvo šiuolaikinės pjesės, kurioje viešpatautų „proto žaismė išreikšta žodžių, laikų ir erdvių žaisme, tiesiog žaismė pačia filosofiškiausia šio žodžio prasme“.
M.Karbauskio spektaklyje, anot A.Karas, matome Michailo Filipovo vaidinamą Kantą poilsio, t.y. „negalvojimo“ kambaryje: „Tai, kaip Kantą vaidina M.Filipovas, norisi degustuoti taip lėtai ir nuosekliai, kaip jis pats – baltąjį vyną. Filosofas ir komediantas viename asmenyje, jis su pasitenkinimu skanauja prašmatnios intelektualiosios dramos žanrą“.
Teatro kritikė pastebėjo, kad „tarnas Martinas, melancholiškai suvaidintas Anatolijaus Lobockio, filosofuojantis čia vos ne daugiau už savo patroną, formuluoja šių puotų statusą: „Jie negalvoja, frau ledi“, ir jam pritaria Kantas: „Vienatvėje sunku negalvoti... Poilsiui reikalingi žmonės“.
Vera Kopylova ria.ru.weekend apžvalgoje pasigėrėjo kiekvienu personažu, bet ypatingai –vienuole Ana Regina, suvaidinta garbiosios Svetlanos Nemoliajevos. Aktorė savo nedideliu vaidmeniu, pasak kritikės, „suvaidino visą gyvenimą“.
Mat vienuolė užklysta į filosofo namus ieškoti Martino išsinešto gaidžio, kurio giedojimas erzindavo Kantą. Po Martino netikėto bučinio – „penketas minučių tylos, per kurias apmiršta kiti aktoriai, apmiršta salė ir tarytum apmiršta visata. Apkerėta, sukrėsta gailestingoji sesuo apeina stalą ratu, iš lėto nusiima baltą vienuolės galvos apdangalą... Ir iš po jų pažyra įžymieji nuostabieji Svetlanos Nemoliajevos plaukai – kaip išsilaisvinimo, moteriškumo, savojo likimo vilties simbolis. Dar akimirka – ir aktorė vėl slepia plaukus po vienuolės gaubtu. „Kada atneš gaidį?“ – tęsia ji, lyg nieko nebuvę“.
Marija Šimadina, „Izvestija“ apžvalgininkė, apie premjerą atsiliepė griežčiau: „Pjesėje apskritai daug kalbama apie laiką ir jo apgaulingumą. Ir spektaklyje laikas elgiasi keistai: vietomis tįsta ilgai ilgai, vietomis buksuoja arba staiga ima šuoliuoti. Neturinti linijinio vystymo M.Ivaškevičiaus pjesė vis nuveda į akligatvius, atsisuka atgal ir apgauna tariamais finalais. Bet kartais nutinka fantastinių epizodų, kai salė kvatoja nuo kiekvienos frazės arba, atvirkščiai, nuščiūva nujausdama kažką, kas egzistuoja, bet nėra matoma“.
„Išskirtiniu malonumu“ premjerą V.Majakovskio teatre pavadino Natalija Vitvickaja, rašiusi portale Vashdosug.ru: „Nesuvokiama kaip, bet M.Karbauskis sugebėjo šiame spektaklyje priversti labai didžius artistus gyventi scenoje drauge. Niekas čia nieko netemdo. Žiūri į sceną ir patiri retą šiais laikas tikro teatro jausmą. Aktoriai tiesiog mėgaujasi savo vaidmenimis, virtuoziškai vaidina kiekvieną intelektualios puotos akimirką“.
