Galerijoje „Vartai” atidarytoje parodoje eksponuojamos Gintaro Didžiapetrio nuotraukos lankytojus pribloškia ne vaizdais, o pasakojimu.
Atrodytų, kad namai jo nuotraukose niekuo neišsiskiria. Tokių įvairiuose sostinės kampeliuose rastume daugybę. Tačiau aprašymas, kaip tie pastatai buvo statomi, verčia prisiminti sovietinę tikrovę.
Apie vagysčių mastą sovietmečiu Gintarui pasakojo jo tėvas Petras Didžiapetris. Jis, pats statęs daugiabučius Tverečiaus gatvėje, sūnui ir papasakojo istoriją.
Pavogė po dvi eiles plytų
G.Didžiapetrio projektą „Namai” sudaro trys 7–8-ajame dešimtmečiais statytus daugiabučius vaizduojančios fotografijos, taip pat Raimundo Malašausko tekstas.
Anot meno kuratoriaus, taip sovietmečio nusikaltimas tapo meniniu veiksmu, kuris nėra vertinamas, bet naudojamas kaip medžiaga kūriniui.
Statybininkų brigada, kurioje dirbo ir Didžiapetris vyresnysis, statė Antakalnyje penkiaaukščius ir septynaukščius gyvenamuosius namus.
R.Malašausko žodžiais, statybinių konstrukcijų ir sovietinių gyvenimo technologijų standartus išmanę darbų vykdytojai liepė statybininkams sumažinti kiekvieno aukšto sienos aukštį dviem plytų eilėmis.
Sumažinę kiekvieną aukštą per dvi eiles plytų, statybų vadovai netoliese pasistatė nuosavus namus.
Dvi plytų eilės komunalinių namų gyventojams giliai širdyje nenusėdo. Dauguma jų apskritai to niekada nesužinos, nebent apsilankytų parodoje. Kambariai žemesni, bet juose šilta.
Viršininkas paskyrė butą
Viename paties statytų daugiabučių Antakalnyje iki šiol gyvenantis P.Didžiapetris, paklaustas, kiek žemesnis jo butas, atsakė trumpai: „O velnias žino.”
Viršininkas Petrui, nors jis tada buvo nevedęs, skyrė ne bendrabutį, o 55 kvadratinių metrų butą Tverečiaus gatvėje.
„Vedžiau, sūnų prigaminau ir gyvenu sau”, – juokavo P.Didžiapetris, nenorėdamas leistis į kalbas apie sovietmečio vagystes.
Tiesa, išvogtus daugiabučius G.Didžiapetris fotografavo ne pro tėvo buto langą. O privačių namų, pastatytų iš vogtų plytų, jam nepavyko rasti, tad nufotografavo kitus.
„Nuotraukos svarbesnės kaip meno kūrinys, o ne kaip dokumentika. Jis tam ir reikalingas, kad žiūrovui keltų klausimus. Bet ar visada būtinas tikslus atsakymas, galutinis sprendimas?” – klausė G.Didžiapetris.
Kai pirmą kartą demonstravo projektą „Namai”, Gintarui ne kartą teko girdėti atsiliepimų, kad tai – skundas dėl praeities. Jam pačiam ši istorija įdomesnė anekdotiškumu.
Trobas sulygino su žeme
Iš Saldutiškio (Utenos r.) kilęs P.Didžiapetris prisiminė, kaip atrodė Tverečiaus gatvė prieš prasidedant statyboms. Joje buvo tik keli mediniai namai. Dabar vietoj jų – daugiabučiai.
„Mums buvo skirta stati įkalnė, kurioje turėjome pastatyti namus. Medinukus nugriovėme, jų gyventojams valdžia iš karto skyrė butus. Prasidėjo statybos, raudonos plytos vežtos net iš Tauragės”, – prisiminė buvęs statybininkas.
Kol vyko statybos, viename medinių namų P.Didžiapetriui teko pagyventi. Vėliau buvo atitemptas statybininkų vagonėlis, į kurį vyras persikraustė.
