Meilės tremtinė
Kai redakcijos automobilis įsirėmė į pastatą su užrašu „Glassremis“, prisiminiau, kad apie šios stiklo studijos vadovą Remigijų Kriuką rašiau gal prieš kokius aštuonerius metus, tik tada šalia jo nebuvo jaunos ir talentingos žmonos.
„Buvau pusiau laimingas – turėjau tik mėgstamą darbą. Dabar esu visiškai laimingas – turiu ir mėgstamą darbą, ir mylimą bei mylinčią moterį, auginame dukrelę Rugilę, – humoro nestokoja Remigijus ir pristato savo žmoną Indrę. – Ji – meilės tremtinė; gimė ir augo Kaune, ten ir susipažinome. Tris dienas visaip kalbinau, kol pagaliau pasisekė... Indrė gerokai jaunesnė už mane, tačiau savo profesionalumu, minties brandumu man nenusileidžia. Abu esame labai skirtingi – darbais, idėjomis, technika ir abu – užkietėję stiklo fanatikai.
Ir darbe, ir namie stiklu tiesiog gyvename: stiklas – mūsų darbas, menas, pomėgis. Vienintelė vieta, kur apie jį nekalbame, – kaimo sodyba, ten pamirštame viską pasaulyje.“
Simbolių kalba
Tyli ir santūri Indrė charakteriu skiriasi nuo savo temperamentingo ir žodžio kišenėje neieškančio vyro. Skirtingi ir jų darbai: Remigijaus – didesni, veržlūs, intriguojantys, jo žmonos – ramūs, jaukūs, moteriški.
„Kūrybos temos – žmogiškos, visuotinai suprantamos. Man labai patinka laivai ir namai, pastarųjų sukūriau gal dešimt serijų. Abi formas naudoju kaip simbolius, kuriuos kiekvienas žmogus interpretuoja savaip: laivas – laisvė, kelionė, svajonės, namas – tai ne konkretus objektas, greičiau jame gyvenanti dvasia. Smagu, kad niekam nereikia aiškinti – žmonės intuityviai atpažįsta kiekvienas savo namą!“ – šypsosi I. Stulgaitė-Kriukienė. – Menas atsiranda mano viduje. Idėją ilgokai brandinu mintyse, o ar greitai pavyksta įgyvendinti, lemia technologinis procesas. Anksčiau didelę reikšmę turėjo kūrinio forma, dabar ji dažniau tik simbolis, nes atradau spalvas: jos sukuria mistiką, dažnai išreiškia daugiau negu žodžiai.“
Svarbi vyro nuomonė
Jauna menininkė nesivaiko mados tendencijų, kurias formuoja mūsų šalies meno kritikai: jų požiūriu, Indrės kūryba – atsilikusi, bet...
„Turiu prabangą daryti tai, ką noriu, kas man miela. Galbūt todėl mano ir Remigijaus stiklo menas Lietuvoje ir nežinomas? Manau, kad meno paskirtis estetinė: jis turi teikti žmogui džiaugsmo, pakylėti jį, o ne šokiruoti, priblokšti. Lengvas kelias kurti „iš tuštumos“, deja, tokie darbai – menkaverčiai ir trumpalaikiai“, – įsitikinusi kūrėja.
Ji atvira kritikai, sveikai į ją reaguoja, visada atsižvelgia į tai, kas ją ir kaip sako. „Man labai svarbi vyro nuomonė, jo požiūris, patyrimas, žinau: jis niekada nemeluoja“, – sako menininkė.
Nesibaigiančios savęs paieškos
Stiklas Indrės gyvenime atsirado natūraliai. Vaikystėje mėgusi piešti mergina svajojo apie studijas Dailės akademijoje. Ilgai nesvarstė, ką rinktis: stiklas ją užbūrė universalumu ir savo savybėmis.
„Stiklas – gyvas organizmas, kurio optinės savybės labiausiai mane žavi: tą patį darbą galima matyti labai skirtingą – priklauso nuo kampo, iš kurio į jį žiūrėsite, – aiškina Indrė, kurios braižą jau atpažįsta stiklo meno gerbėjai. – Faktūros stikle – mūsų šeimos veidas. Man gražu, kai technologinio proceso metu stiklo paviršius tarsi išporėja. Šį efektą išgaunu pildama karštą stiklą į juodžemyje esančią formą. Kol kas dar vis atrandu save, ieškau įdomesnių saviraiškos būdų: juk savęs neatradęs menininkas kaip kūrėjas neegzistuoja.“
Svajonėse – fotografija
Dar susitikimo pradžioje R.Kriukas sakė, kad net 85 proc. jų studijoje sukurtų meniškų darbų, verslo dovanų iškeliauja į užsienį. Vien šiais metais abu menininkai surengė net septynias personalines parodas skirtingose pasaulio šalyse ir žemynuose, dalyvavo ne viename meno simpoziume, o prieš mėnesį jiems buvo suteikti Rusijos menų akademijos garbės narių vardai.
Ar bandė kurti bendrai? „Esame per daug skirtingi. Nors rudenį Lvove vykusiame simpoziume aplinkybių buvome priversti jungti savo patirtį ir mintis – sukūrėme skulptūras, kurias Remio tėtis pavadino balvonais“, – juokiasi Indrė ir išsiduoda, kad labiau jai knieti tobulinti fotografijos įgūdžius.
Dar studijuodama pamėgo fotografuoti, o dabar norėtų meniškose nuotraukose užfiksuoti stiklo virsmus technologinių procesų metu. „Stiklas ir fotografija – labai panašios meno sritys, – tikina menininkė, – jos abi kuria iliuzijas, geba apgauti akį.“
