Lietuvių literatūra prasidėjo nuo hegzametru parašyto sunkaus kūrinio, kuriame pirmąkart lietuvių literatūroje pavartotas ir žodis „šūdas“.
- Ar aktualus XVIII a. pabaigos rašytojas šiuolaikinei XXI a. Lietuvai ir ką jis reiškia asmeniškai jums? - LRT televizijos laidoje „Naktinis ekspresas“ paklaustas poetas, eseistas Sigitas Parulskis.
- Nežinau, ar galima vartoti aktualijų sąvoką kalbant apie klasiką. Ji šiaip visą laiką aktuali. K.Donelaitis, pavyzdžiui, yra mūsų literatūros vaikystė. Negalima jos nepaisyti.
- Bet klausti turbūt reikia, ką žmogus gali pasisemti iš jos dabartyje? - Su tais samčiais sudėtinga. Pavyzdžiui, Tomas Venclova savo kūrinyje apie „Metų“ erdvę ir laiką yra rašęs, kad K.Donelaitis yra apskritai „ne mūsų“ žmogus, jis nebetinka mūsų laikams, modernizmo epochai, tai iš esmės svetimas tekstas.
K.Donelaičio „Metų“ kompozicija tikrai senoviška, ji primena Dantės vertikalę, pagal kurią aiškiai atskirta viršus ir apačia, rojus ir pragaras.
Bet man K.Donelaitis įdomus, nes aš augau buvusio dvarelio teritorijoje, toji gamta, žemės ūkio padargai, apie kuriuos rašė K.Donelaitis, man buvo prieš akis. Ir kai perskaičiau „Metus“, iš natūros (gamtos) tarsi persikėliau į kultūrą. Tiesiog pašiurpau, kai suvokiau, kad per purvą riedantis vežimo ratas gali tapti literatūriniu vaizdu. Tokia turbūt ir yra klasikos prasmė, per kasdienybės vaizdus pasiekti kultūrą.
- Jauni žmonės skundžiasi, kad „Metus“, parašytus hegzametru, labai sunku perskaityti. Gal yra kažkoks raktas, kaip iš tos natūros pereiti į kultūrą?
- Tikrai, hegzametras yra tarsi K.Donelaičio pokštas. Hegzametras tais laikais buvo eiliavimo būdas, skirtas iškilmingam pasakojimui, tauriems dalykams. O K.Donelaitis hegzametrą naudoja komiškoms scenoms aprašyti, ten net vulgarybių dažnai pasitaiko, būrų pokštai visokie aprašyti. Kažkada man buvo kilusi mintis perrašyti „Metus“ prozos forma, bet problema – nėra nei aiškaus siužeto, nei individualių personažų.
- Kai kurie literatūros kritikai sako, kad „Metai“ yra lietuvių epas ir siužeto vingių neturėtume reikalauti, tiesiog skaitytume kaip sunkų klasikos kūrinį? - Epai yra tokia lietuvių kultūros nelaimė, jie ieško epo ir vis neranda.Todėl nežinau, ar K.Donelaičio „Metus“ turėtume tempti prie epo. Jis nelaikė savęs profesionaliu rašytoju, buvo visų pirma pastoriumi. Rašė didaktinius pamokslus būrams.
- O kaip su Europos kultūros kontekstu? XVIII a. Vakarų Europoje jau buvo grožinė literatūra?
- Ji buvo jau nuo Shakespeare'o laikų, XVII a. O pas mus XVIII a. be K.Donelaičio – visiška tuštuma. Lietuvių kalba tada dar buvo labai silpna ir literatūros plotmėje žengė gana silpnus ir kreivus žingsnius. Bet žmogus padarė, ką galėjo.
Nors T.Venclova rašė, kad K.Donelaitis aprašė viduramžišką pasaulį, man, XX a. antros pusės žmogui, jo pasaulis dar buvo pažįstamas, aš jį mačiau. Mano močiutės pasaulėjauta buvo artima „Metų“ dvasiai: viršus ir apačia, rojus ir „pekla“ ir ne kitaip.
- K.Donelaitis buvo išsilavinęs žmogus, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, rašė laiškus vokiečių ir lietuvių kalbomis. Vokiečių tame krašte buvo du trečdaliai, o K.Donelaitis rašė prasčiokams būrams lietuviškai, naudodamas net vulgarius žodžius – kodėl jam kilo tokia idėja?
- Visų pirma, jis kilęs iš valstiečių, jam toji aplinka gerai pažįstama. Antra, protestantai buvo arčiau paprastų žmonių, nei anuomet pasipūtę, pudruoti katalikai dvasininkai. O nešvankybės ir vulgarybės ano meto liaudies karnavalinėje kultūroje buvo priimtinas dalykas.
Greta gražių žodžių K.Donelaitis nebijo pavartoti ir tokio žodžio kaip „šūdas“. Už tai jį gerbiu.
K.Donelaitis stengėsi kalbėti būro akimis ir būtent tam būrui. Tad vulgarybės nėra pastoriaus juokavimas.
Pagaliau, Bažnyčia draudė mėsą, seksą ir juokus per pasninką. O kai prasidėdavo Velykos, pastoriai, kunigai juokaudavo ir iš sakyklų, juokas buvo siejamas su šventėmis. Tad ir K.Donelaičio nešvankybės yra iš to šventinio humoro srities. O jų ten apstu pas K.Donelaitį, jis vaikų krikštyti atėjusias moteris išvadina kekšėmis, nes jos pastojo vyrams būnant toli. Jis jas išbara, bet neatstumia.
K.Donelaičio pasaulis labai paprastas – pas dorą būrą yra gerai, visur kitur, ypač mieste ir dvare, – blogai. Ponai, šveicarai, prancūzai, vokiečiai, žydai yra blogi.
- Toks lietuviškas požiūris gal būdingas ir šiais laikais?
- Taigi, sena pasirodo yra lietuvių bėda, toks požiūris, jog visos kitos tautos yra blogos, mus skriaudžia. K.Donelaičio kūryboje nėra vietos meilei, nors aišku, kad XVIII a. žmonės irgi mylėjo, poravosi, dauginosi. Gal todėl, kad senas rašė, vaikų neturėjo. Vėlesnei lietuvių literatūrai sekasi gamtos aprašymai, o su meile – prastai. Daugelis lietuvių literatūros problemų, sunkumai dėl siužeto ateina iš K.Donelaičio. Iš jo perėmėme ir gerus dalykus, ir trūkumus.
- Vadinasi, koks pamatas, toks ir namas?
- Todėl ir sunku kalbėti apie K.Donelaičio aktualumą šiandien. Pagal T.Venclovą tokio aktualumo tarsi nėra, nes K.Donelaičio kūryba dar persunkta mitologijos, archajiškos tradicijos, nėra individualumo.
Bet štai moderniais metodais panagrinėti klasiką įdomu. Jį įdomu skaityti ir šiais laikais, tik reikia šiuolaikiško rakto. Pavyzdžiui, jauniems skaitytojams patarčiau paskaityti „Metų“ dalį „Rudens gėrybės“ ir įsivaizduoti kaip filmuotą vaizdą. Iš tiesų toji „Metų“ dalis atrodo lyg nufilmuota iš viršaus į apačią slenkančia kamera.
