Iš pažiūros trapi, emocinga moteris prieš kelias dienas prisijungė prie Kaune rengiamo projekto „Sakurų prisiminimai“ kūrybinės grupės. Sausio 4-6 dienomis Kauno nacionaliniame dramos teatre įvyks trijų dalių oratorijos „Sakurų prisiminimai“ pasaulinė premjera, diriguojama T.Nishimoto.
Projektą pristatys didžiulis japonų ir lietuvių menininkų kolektyvas. Kūrinys įamžins prieškariu Kaune rezidavusio japonų diplomato Chiune's Sugiharos žygdarbį gelbstint mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus.
Oratoriją „Sakurų prisiminimas“ parašė japonų kompozitorius Atsuhiko Gondai pagal lietuvišką poeto Rimvydo Stankevičiaus libretą. Dvi kultūras premjeroje simbolizuoja ir japonės dailininkės Hiromi Tokumasu scenovaizdis. Lietuvių solistus rengia japonas Emi Hidehiko.
Projekte taip pat dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, Vilniaus kamerinis choras „Brevis“, Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, Vytauto Didžiojo universiteto studentai, japonų tradicinio instrumento koto virtuozė Yoko Nishi. Premjerą režisuoja japonas Shugo Ikoh.
– Ar nebaugina kūrinio užmojis ir kolegų ambicijos sulydyti, atrodytų, tokias skirtingas japonų ir lietuvių kultūras? – paklausiau oratorijos dirigentės T.Nishimoto.
– „Sakurų prisiminimų“ idėja – nuostabi. Šiuo metu mane kaip tik domina daugiakultūriai projektai. Be to, nemanau, kad japonų ir lietuvių kultūros neturi sąlyčio taškų. Tai galėtų būti kad ir žydų kultūra, labai svarbi Lietuvai ir šiek tiek paveikusi japonų kultūrą.
Senosiose mūsų dainose yra hebrajiškų žodžių. Japonija yra izoliuota šalis, bet joje galima aptikti įvairiausių kultūrų apraiškų. Man įdomu tirti tas įtakas. Šiuo metu tai viena mieliausių mano veiklos krypčių.
Tiesa, „Sakurų prisiminimai“ – turbūt labiau japoniškas kūrinys. Bet man nesvetima ir lietuvių kultūra. Dešimtis kartų dirigavau Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui Japonijoje, prieš kelerius metus koncertavau Vilniuje. Iš atminties dar neišblėso tada Senamiestyje matytos grožybės.
– Jūs gimėte Tokijuje, bet ilgą karjeros tarpsnį praleidote Rusijoje. Kas jus nubloškė į šią šalį?
– Nuo vaikystės žavėjausi rusų klasikine muzika, baletu, apskritai kultūra. Tėvai tam neturėjo jokios įtakos, nors mano mama buvo muzikė. Pirmąsyk į Rusiją nuvykau savarankiškai. Vėliau baigiau ten dirigavimo studijas, dirbau su šios šalies orkestrais.
Šiuo metu diriguoju įvairiose Europos šalyse, Amerikoje ir Azijoje, o daugiausia laiko praleidžiu Japonijoje. Mano didžioji aistra – ieškoti senų, nykstančių kūrinių, juos restauruoti ir parodyti pasauliui.
Neseniai su savo vadovaujamu „IlluminArt“ kolektyvu Vatikano muzikos festivalyje atlikome per stebuklą Japonijoje išlikusį dar nuo Šv.Pranciškaus Ksavero laikų religinį krikščionišką kūrinį. Troškau jį parodyti Romos popiežiui Vatikane. Kūrinys ten atgimė po šimtmečių.
Kitam Vatikano festivaliui vėl parengsime ką nors ypatinga. Bandome jungti „IlluminArt“ projektuose Rytų ir Vakarų muzikos tradicijas – pavyzdžiui, klasikinę muziką ir geišų šokėjų meną.
Japonijoje nėra vakarietiško muzikinio teatro atitikmens – nėra net jam skirtų pastatų. Šią nišą užpildo tokių grupių kaip „IlluminArt“ projektai.
– Jaunieji Azijos talentai plūsta į Europą, o jūs pritaikote europietišką patirtį namuose?
– Azijoje nėra klasikinės muzikos tradicijų, o pasaulį ne itin domina japonų tradicijos. Juk europiečiai neplūsta į Japoniją studijuoti mūsų muzikos, instrumentų, geišų kultūros. Atvažiuoja nebent mokytis dziudo ir karatė.
Pasitelkusi savo patirtį noriu atverti pasauliui japonų tradicijas. Tai mane domina labiau nei dirigavimas simfoniniam orkestrui.
– Europoje nesiliauja diskusijos dėl moterų ribotų galimybių konkuruoti su vyrais dirigentais. Kaip Japonijoje žvelgiama į šios vyriškos profesijos atstoves?
– Japonijoje moteriai apskritai yra sunkiau padaryti karjerą, bet dirigentei siekti karjeros nelengva ir Europoje.
Asmeniškai aš pati niekada nesijaučiau nepatogiai dėl savo profesijos. Taip, ji sunki net fiziškai. Diriguojant įskausta pečiai, nugara. Reikia mankštinti raumenis.
Tačiau pagal japoniškus standartus esu stambi, stipri, be to, daug sportuoju. Krūvis man yra pakeliamas. Studijų Osakos muzikos koledže laikais dažnai girdėdavau, kad man derėjo stoti į sporto specialybę.
* * *
Prieš orkestrą – ant aukštakulnių
* Moterys nepakeičiamos operos scenoje, pasiekia aukštumų instrumentinėje muzikoje, bet prie dirigento pulto vis dar vertinamos kaip anomalija, o ne įprastas reiškinys. Tačiau akmenis į dirigenčių darželį mėtantys vyrai sulaukia ryžtingo atkirčio. * Neseniai Oslo filharmonijos orkestro vadovas V.Petrenka buvo priverstas viešai atsiprašyti už savo pasamprotavimus spaudoje, esą dirigenčių seksualinė energija trukdo orkestrantams susitelkti į muziką. „Mielos merginos ant podiumo muzikantus verčia galvoti ne apie muziką“, – postringavo rusų maestro, sukėlęs nemenką skandalą norvegų žiniasklaidoje. * Paryžiaus konservatorijos direktoriui B.Mantovani net kilo atsistatydinimo grėsmė po interviu „France Musique“ radijo laidai. Mat šis dirigentas ir kompozitorius pareiškė, jog moterys yra per silpnos fiziškai dirigento profesijai, be to, ji nesuderinama su motinyste. Laidoje buvo pateikta ir iškalbingos statistikos: šį sezoną iš 574 koncertų Prancūzijoje tik 17 diriguoja moterys, o Nacionalinėje Paryžiaus operoje ketinama išsiversti apskritai be jų. * Pagal vokiečių statistiką net ketvirtadalį dirigavimo studentų šioje šalyje sudaro merginos, tačiau koncertų pakylas pasiekia tik 3-6 procentai. Vis dėlto dar prieš 10-metį Vokietijoje išleistas Europos dirigenčių žinynas nuteikia optimistiškai moterų atžvilgiu: jis pristato arti 100 profesionalių dirigenčių! * Prieš porą savaičių Belgrado filharmonijos orkestras surengė moterims dirigentėms skirtą koncertų seriją „Ant aukštakulnių“. Gal mitas, jog dirigavimas – vyrų karalija, pamažu bliūkšta?