Iš pažiūros trapi, emocinga moteris prieš kelias dienas prisijungė prie
Kaune rengiamo projekto „Sakurų prisiminimai“ kūrybinės grupės. Sausio
4-6 dienomis Kauno nacionaliniame dramos teatre įvyks trijų dalių
oratorijos „Sakurų prisiminimai“ pasaulinė premjera, diriguojama
T.Nishimoto.
Projektą pristatys didžiulis japonų ir lietuvių menininkų kolektyvas.
Kūrinys įamžins prieškariu Kaune rezidavusio japonų diplomato Chiune's
Sugiharos žygdarbį gelbstint mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus.
Oratoriją „Sakurų prisiminimas“ parašė japonų kompozitorius Atsuhiko
Gondai pagal lietuvišką poeto Rimvydo Stankevičiaus libretą. Dvi
kultūras premjeroje simbolizuoja ir japonės dailininkės Hiromi Tokumasu
scenovaizdis. Lietuvių solistus rengia japonas Emi Hidehiko.
Projekte taip pat dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, Vilniaus
kamerinis choras „Brevis“, Kauno berniukų ir jaunuolių choras
„Varpelis“, Vytauto Didžiojo universiteto studentai, japonų tradicinio
instrumento koto virtuozė Yoko Nishi. Premjerą režisuoja japonas Shugo
Ikoh.
– Ar nebaugina kūrinio užmojis ir kolegų ambicijos sulydyti, atrodytų, tokias skirtingas japonų ir lietuvių kultūras? – paklausiau oratorijos dirigentės T.Nishimoto.
– „Sakurų prisiminimų“ idėja – nuostabi. Šiuo metu mane kaip tik
domina daugiakultūriai projektai. Be to, nemanau, kad japonų ir
lietuvių kultūros neturi sąlyčio taškų. Tai galėtų būti kad ir žydų
kultūra, labai svarbi Lietuvai ir šiek tiek paveikusi japonų kultūrą.
Senosiose mūsų dainose yra hebrajiškų žodžių. Japonija yra izoliuota
šalis, bet joje galima aptikti įvairiausių kultūrų apraiškų. Man įdomu
tirti tas įtakas. Šiuo metu tai viena mieliausių mano veiklos krypčių.
Tiesa, „Sakurų prisiminimai“ – turbūt labiau japoniškas kūrinys. Bet
man nesvetima ir lietuvių kultūra. Dešimtis kartų dirigavau Lietuvos
nacionaliniam simfoniniam orkestrui Japonijoje, prieš kelerius metus
koncertavau Vilniuje. Iš atminties dar neišblėso tada Senamiestyje
matytos grožybės.
– Jūs gimėte Tokijuje, bet ilgą karjeros tarpsnį praleidote Rusijoje. Kas jus nubloškė į šią šalį?
– Nuo vaikystės žavėjausi rusų klasikine muzika, baletu, apskritai
kultūra. Tėvai tam neturėjo jokios įtakos, nors mano mama buvo muzikė.
Pirmąsyk į Rusiją nuvykau savarankiškai. Vėliau baigiau ten dirigavimo
studijas, dirbau su šios šalies orkestrais.
Šiuo metu diriguoju įvairiose Europos šalyse, Amerikoje ir Azijoje, o
daugiausia laiko praleidžiu Japonijoje. Mano didžioji aistra – ieškoti
senų, nykstančių kūrinių, juos restauruoti ir parodyti pasauliui.
Neseniai su savo vadovaujamu „IlluminArt“ kolektyvu Vatikano muzikos
festivalyje atlikome per stebuklą Japonijoje išlikusį dar nuo
Šv.Pranciškaus Ksavero laikų religinį krikščionišką kūrinį. Troškau jį
parodyti Romos popiežiui Vatikane. Kūrinys ten atgimė po šimtmečių.
Kitam Vatikano festivaliui vėl parengsime ką nors ypatinga. Bandome
jungti „IlluminArt“ projektuose Rytų ir Vakarų muzikos tradicijas –
pavyzdžiui, klasikinę muziką ir geišų šokėjų meną.
Japonijoje nėra vakarietiško muzikinio teatro atitikmens – nėra net jam
skirtų pastatų. Šią nišą užpildo tokių grupių kaip „IlluminArt“
projektai.
– Jaunieji Azijos talentai plūsta į Europą, o jūs pritaikote europietišką patirtį namuose?
– Azijoje nėra klasikinės muzikos tradicijų, o pasaulį ne itin domina
japonų tradicijos. Juk europiečiai neplūsta į Japoniją studijuoti mūsų
muzikos, instrumentų, geišų kultūros. Atvažiuoja nebent mokytis dziudo
ir karatė.
Pasitelkusi savo patirtį noriu atverti pasauliui japonų tradicijas. Tai
mane domina labiau nei dirigavimas simfoniniam orkestrui.
– Europoje nesiliauja diskusijos dėl moterų ribotų galimybių konkuruoti su vyrais dirigentais. Kaip Japonijoje žvelgiama į šios vyriškos profesijos atstoves?
– Japonijoje moteriai apskritai yra sunkiau padaryti karjerą, bet
dirigentei siekti karjeros nelengva ir Europoje.
Asmeniškai aš pati niekada nesijaučiau nepatogiai dėl savo profesijos.
Taip, ji sunki net fiziškai. Diriguojant įskausta pečiai, nugara.
Reikia mankštinti raumenis.
Tačiau pagal japoniškus standartus esu stambi, stipri, be to, daug
sportuoju. Krūvis man yra pakeliamas. Studijų Osakos muzikos koledže
laikais dažnai girdėdavau, kad man derėjo stoti į sporto specialybę.
* * *
Prieš orkestrą – ant aukštakulnių * Moterys nepakeičiamos operos scenoje, pasiekia aukštumų instrumentinėje muzikoje, bet prie dirigento pulto vis dar vertinamos kaip anomalija, o ne įprastas reiškinys. Tačiau akmenis į dirigenčių darželį mėtantys vyrai sulaukia ryžtingo atkirčio. * Neseniai Oslo filharmonijos orkestro vadovas V.Petrenka buvo priverstas viešai atsiprašyti už savo pasamprotavimus spaudoje, esą dirigenčių seksualinė energija trukdo orkestrantams susitelkti į muziką. „Mielos merginos ant podiumo muzikantus verčia galvoti ne apie muziką“, – postringavo rusų maestro, sukėlęs nemenką skandalą norvegų žiniasklaidoje. * Paryžiaus konservatorijos direktoriui B.Mantovani net kilo atsistatydinimo grėsmė po interviu „France Musique“ radijo laidai. Mat šis dirigentas ir kompozitorius pareiškė, jog moterys yra per silpnos fiziškai dirigento profesijai, be to, ji nesuderinama su motinyste. Laidoje buvo pateikta ir iškalbingos statistikos: šį sezoną iš 574 koncertų Prancūzijoje tik 17 diriguoja moterys, o Nacionalinėje Paryžiaus operoje ketinama išsiversti apskritai be jų. * Pagal vokiečių statistiką net ketvirtadalį dirigavimo studentų šioje šalyje sudaro merginos, tačiau koncertų pakylas pasiekia tik 3-6 procentai. Vis dėlto dar prieš 10-metį Vokietijoje išleistas Europos dirigenčių žinynas nuteikia optimistiškai moterų atžvilgiu: jis pristato arti 100 profesionalių dirigenčių! * Prieš porą savaičių Belgrado filharmonijos orkestras surengė moterims dirigentėms skirtą koncertų seriją „Ant aukštakulnių“. Gal mitas, jog dirigavimas – vyrų karalija, pamažu bliūkšta?