Ketvirtadienį į Vilnių atskridęs dainininkas pasirodymu Lietuvoje pradeda trijų koncertų seriją Baltijos šalyse – visuose juose su juo grieš Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Konstantino Orbeliano.
Puikiai nusiteikęs dainininkas atvykęs skubėjo į Kauną repetuoti. Bet prieš tai davė interviu „Lietuvos rytui“ atsiprašinėdamas už į pokalbį vis prasprūstančius angliškus žodžius. Ne vienas dešimtmetis blaškymosi po visą pasaulį vis dėlto daro savo.
- Ką mums padainuosite šeštadienį? - pasiteiravau 52 metų D.Chvorostovskio.
- Programą sudarė K.Orbelianas. Romansai, arijos, populiarios dainos, toks štai šiupinys. Nes Gustavo Mahlerio simfonijų niekam nereikia. (Juokiasi.)
- Jūs jau ne pirmą kartą užsimenate, kad rimtų kūrinių mažai kam reikia. Jums dėl to skaudu?
- Ne, neskaudu. Nesupraskite manęs klaidingai - taip, yra publikos, kuri nori rimtos muzikos, bet ji nėra vyraujanti.
- Ne pirmą kartą bendradarbiaujate su Kauno simfoniniu orkestru. Kuo jis jums patinka?
- Jo nariai – jauni entuziastai, tai įkvepia ką nors daryti. Antra, ne viskas priklauso nuo manęs - šį orkestrą surado K.Orbelianas. Bet man patiko jo pasirinkimas, jau ne kartą su šiuo kolektyvu koncertavau, įrašinėjau.
Yra ir kitų privalumų – jūs Europoje, orkestrui nereikia gauti vizų, stovėti eilėse, lengviau keliauti.
Be to, šis orkestras supranta rusišką muzikinę kultūrą, kurios atstovas aš esu, bet atlikėjai turi ir europietiško muzikinio auklėjimo ženklų. Pavyzdžiui, pučiamųjų grupė groja labai europietiškai, o to trūksta daugeliui Rusijos orkestrų.
Man yra tekę dirbti ir su labai prastais orkestrais. Kita vertus, tikiu, kad muzikantai gali kurti stebuklus. Ir kai tie stebuklai neįvyksta, kaltinu net ne dirigentą, o save. Pats turi pasirodyti taip, kad orkestras suprastų, įsijaustų ir taptų tavo pasaulio dalimi, bendraminčiais.
- Vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ – jūsų vizitinė kortelė. Sakėte, kad nebenorite daugiau joje dainuoti.
- Taip, nenoriu. Tiesiog nesinori. Savo pasirodymų operoje skaičių sumažinau iki minimumo. Negaliu visą laiką dainuoti operose. Tai trenkia man per kišenę.
Mano pasirodymai operoje turi būti reikšmingi. Todėl dainuoju tik Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono karališkajame, dar keliuose teatruose.
Kitą metų dalį turiu daug komercinių koncertų, įvairių specialių projektų. Reikia uždirbti.
- Labai atvirai kalbate apie motyvaciją – pinigus. Menininkai to dažnai privengia.
- Taip, bet būkime atviri: koncertai arenose ir stadionuose yra ne tik dėl meno. Kita vertus, po kelių savaičių prasidės mano kamerinės gastrolės per Europą su pianistu Ivaru Ilja. Štai ten – jokios komercijos. Sunku, įdomu, garbė, malonumas, didelė atsakomybė. Tokią rečitalių seriją tikiuosi surengti ir JAV.
Bet mūsų laikais to beveik niekam nereikia. Kartais norisi į tai spjauti ir užsiimti tik komerciniais projektais. Bet nedarau to. Nes operoje, kamerinėje scenoje aš augu. Kaip muzikantas ir kaip asmenybė.
- Jus vadina ir operos roko žvaigžde, ir sekso simboliu. Jus tai juokina ar džiugina?
- Nė taip, nė kitaip. Aš jau senas.
- Operos dainininkai dažnai kalba, kad pasikeitė taisyklės. Padaryti karjerą sveriant 130 kilogramų – jokių galimybių.
- Tai tiesa, reikia sportuoti, turėti raumenų kvadratėlius ant pilvo. Scenoje vaidini ne tik išsigimėlius, bet ir didvyrius, gražuolius. Tai įdomu, stimuliuoja. Ne tik žiūrovus, bet ir mus pačius. Verta stengtis.
Tie, kurie lieka stori ir nerangūs, tikiuosi, turi neįtikėtinus balsus. Bet net ne balsai dabar lemia. Daugumos operos žvaigždžių balsai nėra nuostabūs.
Daug apie tai galvojau. Opera – nuostabus žanras, vertas būti tarp mūsų ir dabar, ir ateityje. Žanras, kuris verčia jaudintis ir galvoti. Tai – ne kramtomoji guma, tai ne tik pramoga.
Kita vertus, opera turi didelį praeities krūvį. Nuostabu, kai dainininkas scenoje kuria taip organiškai, kad tūkstančiai žmonių išgyvena kartu.
Ypač tai svarbu šiais laikais, kai operą tiesiogiai galima pamatyti ir internete ar kine. Unikalus dalykas. Kai tūkstančiai žmonių žiūri už tūkstančių kilometrų, o gali nutikti nenuspėjamų dalykų. Kartais – blogų, kaip neseniai per Richardo Wagnerio „Nybelungo žiedo“ transliaciją iš „Metropolitan Opera", kai sudėtingos, gremėzdiškos dekoracijos nejudėjo taip, kaip turėjo, dainininkai klupo, griuvo.
Bet ir tas nenuspėjamumas nuostabus. Puiku, kad šiuolaikinė aparatūra visam pasauliui perteikia žmonių gebėjimus dainuoti. Ir dainuoti ne į mikrofoną, o tiesiog, savo balsu užpildyti erdvę. Nuostabus dalykas, to reikia ilgai mokytis.
- Ar yra kitų dalykų, apie kuriuos kalbate su tokia pačia aistra?
- Žinoma – draugystė, politika, literatūra.
- Ar yra dalykų, kurių labai norėtumėte, bet negalite dėl savo profesijos?
- Taip. Dabar labai norėčiau suryti šešias plyteles šokolado. Jau aštuonias dienas laikausi dietos, visai nevalgau saldumynų, bet numečiau tik du kilogramus. Stengiuosi, bėgioju, šokinėju, plaukioju, o rezultatų nėra. Nevalgau ir bulvių bei daugybės kitų produktų. Bet saldumynų labiausiai norisi. Gal medaus galima?
O jei rimtai – norėčiau filmuotis kine. Aš tikrai galėjau ten padaryti karjerą, bet dėl inertiškumo to nesiėmiau. O reikėjo. Aš galėjau. Kai kurie žmonės trenkė man per nosį, atvėsino įkarštį, sakė – geriau užsiimk tuo, ką geriausiai sugebi.
Manęs dėl to nekankina nemiga, bet ateina laikas, kai jau skaičiuoji rezultatus ir galvoji apie nepanaudotas galimybes.
Prie jų priskirčiau ir visuomeninę veiklą. Gal tai dar prieš akis. Kartais dalyvauju socialinėse akcijose, taip pat kasmet rengiu koncertą „Chvorostovskis ir draugai“ – gerą, prestižinį. Deja, jis vyksta Kremliuje arba stadione. Kodėl „deja“? Nes opera – akustinis menas, jam reikia mažesnių salių. Be to, noriu, kad mano draugai, geri atlikėjai, pasirodytų tiems žmonėms, kurie nuoširdžiai supranta ir vertina meną. Kremliuje renkasi nebūtinai tokie.
- Jūs daugybę metų gyvenate Londone. Nekyla minčių grįžti į Rusiją?
- O kam? Žinote, kiek laiko nebūnu namie? 90 procentų.
Mano žmona – ne rusė, vaikai gimė ne Rusijoje. Jiems rusų kalba net nėra pirmoji, nors stengiuosi su jais visą laiką kalbėtis rusiškai.
Geriau man taip. Turbūt apie Rusiją geriau galvoju, kai negyvenu ten. Kita vertus, gerai pažįstu šią šalį. Maskvoje man nebūtų įmanoma gyventi – vien dėl profesinių dalykų.
Kai baigsiu karjerą, gal nuvyksiu į taigą, nusipirksiu medinį namą, šunį, šautuvą ir jausiuosi visai laimingas. Bet tai daugiau anekdotas.
- Ar jūs atidžiai sekate, kas vyksta Rusijoje? „Pussy Riot“, Michailas Chodorkovskis – apie tai kalba viso pasaulio žiniasklaida. Draugai Londone neklausia – Dima, kas ten pas jus darosi?
- Klausia, mes daug diskutuojame, aš pats bandau suprasti padėties esmę. Paprastam žmogui suprasti nelengva, galime tik spėlioti.
M.Chodorkovskiui jaučiu žmogiškas simpatijas. Dar ir todėl, kad dešimtis kartų į mane kreiptasi jo pavarde, dažnai net neatsiprašant. (Juokiasi.)
Sekiau jo istoriją apgailestaudamas. Antra vertus, tas žmogus puikiai nujautė, kokie gali būti jo veiksmų padariniai. Tai žinodamas jis ėjo į konfliktą su valdžia. Tai – jo pasirinkimas ir likimas. Šiuo požiūriu jis buvo savo likimo šeimininkas.
Ryškus, protingas žmogus, kuris leido sau rizikuoti. Ne man spręsti. Mane, kaip menininką, pirmiausia domina žmogaus likimas. Už jo tvirtybę, sugebėjimą nepalūžti jį labai gerbiu.
Kita vertus, dalykai, dėl kurių jis buvo nubaustas, finansiniai reikalai – dėl to galiu tik spėlioti. Negalime žinoti, kas ten buvo iš tiesų. Ne mūsų protams suprasti.
- Jus kada nors kvietė dalyvauti politikoje?
- Ne. Ir esu laimingas, kad taip yra. Niekas iš didžiųjų politikų manęs neviliojo, netraukė prie savęs. Jokių santykių su jais niekada neturėjau. Esu laisvas žmogus, koks norėjau būti nuo paauglystės. Svajojau apie tai – būti laisvas, nepriklausomas nuo sovietinės rutinos. Bėgau nuo to, iki šiol bėgu, džiaugiuosi, kad pavyksta.
- Turite gražią šeimą, ne pirmą sykį viešite Lietuvoje, ar nekyla noras pasikviesti jų kartu aplankyti mūsų šalį?
- Tik vakar grįžome iš atostogų Mauricijuje – dėl to sūnus Maksimas vieną dieną pavėlavo į mokyklą. Mūsų vaikai mokosi privačioje mokykloje, o ten griežtai žiūrima į lankomumą ir pareigas. Per atostogas kasdien ruošėme namų darbus. Aš pats padėjau, nors mano prisiminimai apie mokyklą visai kitokie – siaubas, košmaras.
Tikiuosi, žvaigždės susidėlios taip, kad vieną dieną atvyksime kartu. Juolab kad su K.Orbelianu ir jūsų orkestru turime daug įdomių planų, kuriuos gal per anksti atskleisti. Pernai kartu Kaune įrašėme plokštelę. Galiu prasitarti, kad kai ką panašaus ruošiame ir šiai vasarai.
