Nors „Siemens“ arena nelūžo nuo klausytojų, koncertas sutraukė solidų būrį klausytojų nuo elegantiškų rusakalbių senučių, kokių ankstyvoje paauglystėje teko matyti Maskvos Didžiajame teatre (net nežinojau, kad tokių mūsų dienomis dar esama ir Vilniuje) iki lietuvių sociologo melomano, nepraleidžiančio nė vieno vokalistų koncerto, ir vieno mūsų operos grando, tiesa, atėjusio ne tiek pasiklausyti garsiojo kolegos, kiek pasinaudoti proga po koncerto užmegzti su juo pažintį.
Koncertai didelėse erdvėse D.Chvorostovskiui ne naujiena. Jis yra dainavęs ne tik Maskvos Kremliaus rūmuose, Kauno „Žalgirio“ arenoje, bet ir Rusijos sostinės Raudonojoje aikštėje, kurioje skambėjusioms arijoms „akompanavo“ Spaso bokšto laikrodžio kurantų dūžiai. „Koncertai arenose ir stadionuose – ne dėl meno“, – nevyniodamas žodžių į vatą prieš koncertą Vilniuje prisipažino D.Chvorostovskis.
Vis dėlto jo, o gal daugiau programą sudariusio dirigento K.Orbeliano garbei reikia pasakyti, kad į turnė per tris Baltijos šalis repertuarą jie įtraukė ne kokias nors roko metamorfozes ar Igorio Krutojaus dainų popuri, kurį D.Chvorostovskis yra atlikęs popmuzikos festivalyje „Novaja volna“ Jūrmaloje, o nenugrotų ir nenudainuotų klasikos kūrinių. Beje, pirmasis variantas irgi būtų buvęs visiškai suprantamas, nes turnė, nors ir neafišuojama, skirta stačiatikių Seniesiems naujiesiems metams. O kas paprastai pasaulyje skamba Naujųjų metų išvakarėse? Tikrai ne Richardas Straussas.
Pradėję nuo Michailo Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūros, atlikėjai klausytojus vedė per Lietuvoje, regis, niekada neskambėjusią Modesto Musorgskio „Chovanščiną“, Piotro Čaikovskio „Snieguolę“, „Pikų damą“, „Eugenijų Oneginą“ (skambėjo ne kokia nors Onegino arija, o orkestrinis Polonezas – mat D.Chvorostovskis yra viešai pareiškęs, kad Eugenijaus Onegino partija jam jau įgriso ir jis jos nebedainuosiąs), Sergejaus Rachamaninovo „Aleką“, Antono Rubinšteino „Neroną“.
Antrojoje dalyje – romansų ir dainų virtinė nuo „Ūkanoto ryto“ („Utro tumanoje“) iki Aleksandos Pachmutovos ir Arno Babadžaniano kūrinių, tarp kurių įsiterpė ir visiems iki skausmo pažįstamas, bet dėl to nė kiek ne mažiau žavus orkestrinis Aramo Chačaturiano valsas iš „Maskarado“.
Dirigentas orkestrui vadovavo elegantiškais mostais, publikai nevaidino, nesitąsė it kamuojamas šv.Vito šokio. Gražaus stoto solistas, vilkintis nepriekaištingai pasiūtą kostiumą, nepraleidžiantis progos per pauzes nusišypsoti ir parodyti akinamo baltumo dantų, savo auksiniu baritonu, padengtu laiko ir patyrimo patinos, užbūrė publiką.
Po paskutinio „akapelinio“ kūrinio šalia sėdėjusi klausytoja nevalingai ištarė „Ak“, eidama iš salės net neįtempusi klausos girdėjau: „Buvo nuostabu.“
Dėl ko būtų galima prisikabinti prie D.Chvorostovskio? Gal tik dėl to, dėl ko jam priekaištauja akademinė muzikos kritika. Cituoju: „Tačiau D.Chvorostovskis turi vieną problemą, kurios jis metų metus niekaip neįveikia: tembro įvairovė. Viską jis atlieka vienodu garsu. Kinta garso dinamika, garsas netgi nuspalvinamas prasminėmis intonacijomis, tačiau valdyti savo paties tembrą D.Chvorostovskis visiškai neįgalus. Stabilus, lygus ir iki neįmanomybės nuobodus, „negyvas“ dainavimas.“
Tačiau tokias subtilybes pastebi, išgirsta ir jaučia tik puikūs vokalinės muzikos specialistai, plataus akiračio ir itin išlavintos klausos melomanai. O kiek tokių Lietuvoje? Kaip sako rusai, „raz dva i občiolsia“.
Tad visiems kitiems, taip pat ir sau, pranešu: Kauno simfoninio orkestro, K.Orbeliano ir D.Chvorostovskio bendradarbiavimas nenutrūks. Vasarą jie rengia naują projektą, kurį tikriausiai lydės ir koncertas. Nepraleiskite progos.
