„Lietuvos rusų dramos teatre lėlių spektaklis buvo sumanytas jau seniai. Iš pasakojimų supratau, jog nedaug trūko, kad jis būtų atsiradęs – trupučio energijos, impulso, judesio. O man norisi tikėti, kad trūko manęs“, – šypsojosi prieš premjerą M.Sasim.
Lėlių spektaklyje „Ledų rūmai“ pasikeisdami vaidina aštuoni Rusų dramos teatro aktoriai, tarp kurių – ir geriausiu metų aktoriumi pernai „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje pripažintas Valentinas Novopolskis.
Apie kūrybinį procesą su režisiere M.Sasim kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė.
- Darbą su artistais pradėjote nuo kelias savaites trukusių mokymų. Kokios tai buvo pratybos?
- Norėjau sustyguoti lėlių ir aktorių santykius, kad aktoriai valdytų savo personažų išgyvenimus, suvoktų lėlės elgesio logiką, pajustų, kaip negyva materija atgyja.
Kalbu ne tik apie teatro lėles, bet ir apie bet kokį mus supantį daiktą. Dramos artistai per kelias savaites turėjo išmokti to, ką lėlininkai studijuoja kelerius metus.
Aktoriai sakė, kad labai skauda rankas – suvaidinus du spektaklius per dieną, rankos kartais nebeveikia iki vakaro. Profesionalūs lėlininkai prie tokių krūvių pripranta, bet jei spektaklis rodomas tik porą kartų per mėnesį, kiekvienas kartas būna kaip pirmasis.
- Kuo jums įdomus darbas su dramos aktoriais?
- Jie stengėsi nugalėti lėlių pasipriešinimą. Būdavo akimirkų, kai pavykdavo iš lėlės ar daikto ištraukti daugiau gyvybės, nei man atrodydavo įmanoma.
Man tai irgi neabejotinai naudinga patirtis. Aktoriai savo ruožtu dalydavosi įspūdžiais apie tai, kad įsijautę į skirtingus lėlių personažus išsilaisvina nuo savo fizinio kūno ir pajunta beribius dvasinius rezervus. Arba – kad stebėdami lėlių „elgesį“, gali kitaip pažvelgti į savo sceninę išraišką dramos spektaklyje, pamatyti savo kūno galimybes iš šalies.
- Ėmėtės ne tik režisuoti spektaklį, bet ir gaminti lėles bei dekoracijas. Kodėl?
- Dramos teatre nėra galimybės gaminti lėles – tam nėra nei meistrų, nei tokių dirbtuvių, kokios būna lėlių teatruose.
O man lėlių gamyba ir dailininkės darbas nebuvo naujiena. Be to, ryžusis tokiam eksperimentui, norėjosi turėti daugiau galimybių manevruoti ir daryti skubius pakeitimu, nelygu tai, kaip klostėsi darbas su aktoriais.
Todėl šiam projektui reikėjo ir teatro vadovų drąsos bei avantiūrizmo. Esu jiems dėkinga už pasitikėjimą.
Vienintelė galimybė teatro scenoje pamatyti šį po vaikų ugdymo įstaigas keliausiantį spektaklį – sausio 15 d. 17 val. Lietuvos rusų dramos teatro Mažojoje salėje.
