„Aš nesu jų bosas, mes dirbame kartu“, - sakydavo maestro C.Abbado apie orkestro muzikantus, kuriems jis diriguodavo.
O tokių buvo išties nemažai. 1933 metų birželio 26 dieną Milane, muzikantų šeimoje, gimęs C.Abbado po studijų gimtajame mieste ir Vienos muzikos akademijoje padarė svaiginamą karjerą ir tapo vienu garsiausių dirigentų bei įtakingiausių muzikos pasaulio veikėjų.
Jis penkiolika metų buvo Milano „La Scala“, penkerius metus - Vienos valstybės operos teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, vadovavo Londono simfoniniam orkestrui, po Herberto von Karajano mirties 1989 metais jį savo vadovu pasirinko Berlyno filharmonijos orkestro muzikantai.
1988 metais C.Abbado davė pradžią kasmečiam kultūros įvykiui Austrijos sostinėje Vienoje – festivaliui „Wien Modern“. Prasidėjęs kaip šiuolaikinės muzikos šventė, ilgainiui „Wien Modern“ tapo visų šiuolaikinio meno rūšių festivaliu.
Be to, 1991 metais C.Abbado Vienoje įkūrė Tarptautinį kompozitorių konkursą, 1992 metais – kamerinės muzikos festivalį „Berlyno susitikimai“, buvo Zalcburgo Velykų festivalio meno vadovas. (Beje, 2003 metais C.Abbado kompozicijos prizu buvo apdovanotas užsienyje gyvenantis ir sėkmingai kuriantis lietuvių kompozitorius Vykintas Baltakas.)
Dirigentas buvo žinomas ir kaip jaunų muzikantų globėjas. 1978 metais jis įkūrė Europos Sąjungos jaunimo orkestrą, 1986-aisiais - G.Mahlerio jaunimo orkestrą. G.Mahleris - vienas mėgstamiausių C.Abbado kompozitorių, maestro buvo nuolat giriamas už jo kūrybos interpretavimą.
Britų žurnalas „BBC Music Magazina“, apklausęs įvairių šalių muzikus, 2010-aisiais sudarė geriausių visų laikų dirigentų šimtuką, kuriame C.Abbado įrašytas trečias.
Kuo C.Abbado išskirtinis, kad ne tik pastarajame sąraše, bet ir kituose reitinguose užimdavo aukštas vietas? Šito paklausėme Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo, ne kartą mačiusio C.Abbado prie dirigento pulto.
„C.Abbado - tikras muzikos simbolis. Dabartiniame pasaulyje, kai viskas labai sukomercinta, kai šou elementai veržiasi ir į rimtosios muzikos pasaulį, kai kurie dirigentai neatsispiria pagundai scenoje elgtis taip, kad patiktų publikai. Visa tai turi nemažai tuštybės.
C.Abbado iš kitų išsiskyrė tuo, kad visiškai neturėjo tuštybės. Jeigu žiūrėdami per televiziją diriguojantį C.Abbado išjungsite garsą ir stebėsite tik jo mostus, jie atrodys prasmingi. Jeigu taip pat stebėsite kai kurių kitų dirigentų „darbą“, net nesuprasite, kas ten stovi – dirigentas ar koks cirkininkas.
C.Abado mostuose matyti muzikalumas, net jei negirdi muzikos. Kiekvienas jo gestas buvo įprasmintas, muzikalus, mostai ramūs, bet valdingi, laikysena santūri. Matyt, tai įvertino ir muzikantai, ir publika“, – samprotavo G.Kėvišas.
Diriguojant C.Abbado ne kartą yra dainavusi V.Urmanavičiūtė-Urmana.
