Rašytojas J.Melnikas: „Įvykiai Kijeve – postfašistų teroro pradžia“

Ukrainoje gimęs lietuvių rašytojas Jaroslavas Melnikas pastaruoju metu atidžiai seka įvykius gimtinėje. Kijevo Nepriklausomybės aikštėje verdančioje kovoje jis įžvelgia ir savo naujausio romano atspindžių.

Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Gerbutavičius

Jan 25, 2014, 5:00 AM, atnaujinta Feb 17, 2018, 3:12 AM

Vasario 6 dieną 55 metų gimtadienį švęsiantis J.Melnikas fantastikos romane „Maša, arba Postfašizmas“ („Alma littera“) pabandė įsivaizduoti, kas būtų žmonijai, jei ateityje išsipildytų Adolfo Hitlerio svajonė apie tūkstantmetį reichą.

Įtempto romano veiksmas vyksta ateityje, XXXIX amžiuje. Žmonija jau padalinta į dvi rases – aukštesnę ir žemesnę, postfašistus ir storus. Žemesnioji rasė jau paversta bejausmiais nemąstančiais gyvūnais, tarnaujančiais žmonėms.

„Atrodytų, kad čia nieko nėra mums aktualaus, bet ar tikrai? – „Lietuvos rytui“ kalbėjo J.Melnikas. – Juk mes ir šiais laikais esame padalinti į dvi rases – aukštuomenę ir prastuomenę, į supermarketo kasininkes, už tūkstantį litų dirbančias 12 valandų per parą ir negalinčias bet kada nueiti į tualetą, ir to supermarketo milijonierius savininkus.

Mano galva, visas blogis ir kyla iš turbūt žmogaus prigimtyje glūdinčio jausmo, kad tu gali būti aukštesnis, galingesnis už kitą. Aišku, nacių koncentracijos stovyklos buvo aštriausia šio jausmo išraiška, bet ar ne panašūs dalykai šiuo metu vyksta Ukrainoje?

Galima sakyti, kad postfašistai ir storai – ne iš mano romano, o iš dabarties Ukrainos, iš Nepriklausomybės aikštės. Patyčios, grobimai, žudymas – tai masinio postfašistų teroro prieš tautą pradžia. Kuo tokia valdžia skiriasi nuo fašistų?

Kritikai jau spėjo pastebėti, kad romane daug humanizmo, vilties, šviesos. Pagrindinis personažas įsimyli nužmogintą storę Mašą, kuri pamažu atvirsta į žmogų.

Į Ukrainos ateitį irgi žvelgiu viltingai. Karšto kazokų kraujo turintys ukrainiečiai tikrai nenuleis rankų, nepasiduos. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius irgi neturi kur trauktis, nes bus pripažintas nusikaltėliu. Aš norėčiau, kad aukų daugiau nebūtų, bet abejoju, ar jų pavyks išvengti. Šiaip ar taip, pabaiga turėtų būti šviesi.“

– Jaroslavai, kiek jau metų gyvenate Lietuvoje?

– Beveik trisdešimt. Kai atvykau, buvo dar sovietmetis. Išsyk tapau Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Taigi pagal visus europietiškus standartus esu lietuvis – turiu Lietuvos pasą, rašau lietuviškai.

– Ar per tuos tris dešimtmečius nėsyk nepasigailėjote, kad atsidūrėte Lietuvoje, o ne didesnėje šalyje, tarkime, Rusijoje, kurioje skaitytojų rinka kelissyk didesnė?

– Ne. Tik ne Rusijoje. Lietuva – optimali šalis gyventi. Ji nedidelė, europietiška. Aišku, palyginti su kokia Prancūzija, ji turi trūkumų. Bet turi ir privalumų. Lietuvoje yra išlikę daug mielų tradicijų, kurių Vakaruose nė su žiburiu nerasi. Apie tai rašiau savo knygoje „Paryžiaus dienoraštis“.

Man išties pasisekė, kad atsidūriau Lietuvoje, iš jos niekur nesiruošiu bėgti. Kitas dalykas – aš daug keliauju. Šiuo požiūriu irgi patogu – Lietuva priklauso Šengeno zonai ir galiu be jokios vizos po poros valandų jau gerti kavą kokioje nors Paryžiaus kavinėje. Sakyčiau, tai beveik rojus.

– Bet juk jei lygiai taip pat dėl meilės būtumėte atsidūręs Prancūzijoje ar Vokietijoje, kaip rašytojas būtumėte turėjęs daugiau galimybių?

– Apie tai stengiuosi negalvoti. Pritariu vokiečių filosofui Georgui Friedrichui Wilhelmui Hegeliui, kuris teigė, kad realybė, kurioje gyvename, yra dieviška. Jei būčiau atsidūręs Prancūzijoje, greičiausiai būčiau rašęs prancūziškai, nors ir dabar šiek tiek rašau šia kalba.

Kita vertus, nors Prancūzija ir didelė šalis, ji turi savų kompleksų. Prancūzų rašytojai, pavyzdžiui, iš visų jėgų stengiasi patekti į anglišką rinką, bet retam kuriam pavyksta.

Taigi gyvendamas Prancūzijoje greičiausiai susidurčiau su tomis pat problemomis, su kuriomis susiduria lietuvių ar ukrainiečių rašytojai.

O Lietuvoje esame tarp dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų. Tad galime pasinaudoti tuo, kas geriausia tiek vakarietiškame, tiek posovietiniame pasauliuose. Juk posovietinėje Europoje ne viskas blogai. Čia žmonės šiltesni, tikresni. Šiuo požiūriu Prancūzijoje labai daug visokių etiketo taisyklių, už kurių žmonės slepiasi.

– Kai kalbėjomės prieš dešimt metų, prisipažinote, kad į Lietuvą jus atvedė meilė lietuvaitei Danguolei. Iki šiol su ja gyvenate?

– Taip.

– Kokį konkretesnį vaidmenį Danguolė vaidina jūsų kūrybiniame gyvenime?

– Danguolė yra filologė. Kartais ji man pataria, kaip geriau išreikšti mintį, šiek tiek paredaguoja tekstus, nors dėl lietuvių kalbos nebeturiu problemų.

Daug svarbiau, kad šeimoje susikūrėme atmosferą, kuri padeda kurti. Menininkui svarbu, kad artimas žmogus paremtų, suprastų, jaustų jo nuotaikas, pasidžiaugtų sėkme, paguostų dėl nesėkmės.

– Gabrielio Garcios Marquezo žmona, galima sakyti, paaukojo savo gyvenimą dėl vyro literatūros. Ar Danguolė turi savo gyvenimą, siekia karjeros?

– Aišku. Nors auginame sūnų ir dukterį, Danguolė padarė karjerą. Ji yra Vilniaus universiteto profesorė, išleidusi keletą lietuvių-prancūzų, prancūzų-lietuvių kalbų žodynų, redaguoja mokslinį žurnalą „Verbum“. Vakaruose Danguolė pripažinta labiau negu aš. Neseniai Prancūzijoje pasirodė jos knyga.

Danguolė nėra mano tarnas. Bet ir nesu jos šešėlis. (Juokiasi.)

– Jūsų pasaulis neįsivaizduojamas be trijų dalykų. Gimėte Ukrainoje, gyvenate Lietuvoje, dažnai lankotės Prancūzijoje, kurią labai mėgstate. Kur jaučiatės geriausiai? Ar kiekvienoje šalyje skirtingai?

– Skirtingai. Gyvenu tarp skirtingų pasaulių, ir man tai tinka. Esu parašęs tokią esė apie gyvenimą tarp kontekstų. Tai susiję su mano laimės supratimu.

Gyventi kontekste svarbu, bet ne mažiau svarbu išeiti iš kartais kreivais tampančių veidrodžių karalystės.

Tarkime, nors Lietuvoje ar Ukrainoje jaučiuosi laisvas, Paryžiuje tampu visišku anonimu, kurio niekas nepažįsta. Tai padeda susigrąžinti visišką laisvę.

– Užsiminėte apie Ukrainą. Neseniai viešėjote gimtojoje šalyje – pelnėte BBC premiją. Koks jausmas?

– Pasijutau šokiruotas gerąja prasme. Į ukrainiečių kalbą išverstas mano romanas ne tik pelnė BBC metų knygos premiją, bet ir Ukrainos metų knygos rinkimuose užėmė antrąją vietą.

Kad esu pripažintas gimtinėje, man, aišku, morališkai padeda. Kita vertus, aš nesu visa galva pasinėręs į ukrainietiškąjį kontekstą. Vis tiek, kaip sakiau, ir toliau gyvenu tarp kontekstų. Net ir Lietuvoje.

Juk grįžę namo iš darbų, kavinių, pobūvių su draugais susiduriame akis į akį su savimi, su Dievu. Jei žiūri Dievui į akis, kontekstų nebelieka.

Arba atsiranda vadinamasis amžinasis kontekstas, kai esi be nieko – be drabužių, be vaidmenų, be „šlovės“. Vienas prieš save ir Dievą.

– Ar Lietuvoje, Prancūzijoje ir Ukrainoje jaučiatės vienodai gerai?

– Ne visai. Jaučiuosi skirtingai gerai. Nors visaip būna. Sykį ir Paryžiuje buvo apėmusi kūrybinė depresija.

– Bet jūsų knygos liudija, kad jūs, kaip rašytojas ir mąstytojas, šiame pasaulyje apskritai neturėtumėte jaustis gerai.

– Tai tiesa. Netikiu žmonėmis, kurie sako, kad yra laimingi šimtu procentų. Tai neįmanoma. Žmogaus prigimtis tokia, kad vieną akimirką jautiesi laimingas, o kitą nelaimingas. Žmogaus nuotaika ir vidinė būsena nuolatos keičiasi. Rašytojo užduotis ir yra stengtis pagauti, užfiksuoti ir parodyti tuos pokyčius.

Kalbant apie egzistencinius dalykus galima pasakyti, kad gyvenimas kiekvienam žmogui yra didelė problema ir tragedija. Argi ne tragiška žinoti, kad visi miršta?

Kita vertus, net ir tai žinodami mes šypsomės, juokiamės. Šitas, pasak Milano Kunderos, būties lengvumas negali tęstis nuolatos. Tada prarastume savastį, gelmę, dvasingumą. Juk ir Biblijoje rašoma, jog Dievas siunčia sunkumus, kad atsibustų dvasia.

– Lietuvių literatūros kontekste jūs esate išskirtinis – rašote gerą fantastiką. Kiti lietuvių rašytojai šio žanro prisibijo arba jis jiems nepasiduoda. Ar Lietuvoje nesijaučiate lyg balta varna?

– Ir taip, ir ne. Pykteliu, kai Lietuvoje retsykiais esu pavadinamas ne lietuvių, o kažkokiu Lietuvoje gyvenančiu rašytoju. Skamba keistokai. Pasirodė jau aštunta mano knyga, parašyta lietuviškai.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad Lietuvoje leidžiami mano tekstai, o į juos reaguoja ne tik skaitytojai, bet ir kritikai. O kad taip būtų, man tikrai nereikėjo jokių ypatingų pažinčių.

Vis dėlto čia, matyt, lemiamas vaidmuo tenka tekstui.

Tai džiugina. Šiuo požiūriu lietuvių literatūros padangėje nesu balta varna.

Žinau, kad Lietuvoje fantastikos žanras laikomas žemuoju ar populiariuoju, bet aš rašau filosofinę fantastiką, stengiuosi nepataikauti masiniam skoniui, nors, tarkime, mano naujausiame romane „Maša, arba Postfašizmas“ yra ir įtemptas siužetas, ir mistikos.

Fantastinę literatūrą pasirinkau ne todėl, kad Lietuvoje jos beveik niekas nerašo, o dėl to, jog, mano manymu, visas mūsų gyvenimas yra fantastika.

Argi neprimena fantastikos pačiame Kijevo centre susikūrusi atskira respublika su sava valdžia, siekiais, reikalavimais? Jei tokią situaciją būčiau aprašęs prieš dešimtmetį ar net porą metų, kritikai turbūt pasakytų, kad tai fantastikos romanas.

Panašiai yra ir dėl technologijų. Koks nors skaipas prieš keliolika metų būtų atrodęs kaip tikra fantastika, o dabar tai įprasta bendravimo priemonė.

Prieš porą dešimtmečių esu parašęs apsakymą apie merginą, kuri gyvena viena, bet jai vaidenasi, kad iš televizoriaus ją stebi. Pasirodė, kad vaikinas įsitaisė kamerą. Ilgainiui jie ėmė savitai bendrauti. Tada tai atrodė kaip fantastika, o dabar – tikrovė.

Maša, arba Postfašizmas“ irgi įvilktas į fantastinio romano drabužį, bet jame vis dėlto kalbama apie mūsų gyvenimą.

– Jūsų „Paryžiaus dienoraštis“ Lietuvoje pateko į perkamiausių knygų dešimtukus. Iš to galėjote suprasti, maždaug ko skaitytojams reikia. Kaip manote, kodėl lengvoka knyga apie Paryžių sulaukė komercinės sėkmės, o romanai, kasinėjantys dvasios ir pasaulio karjerus, nėra tokie populiarūs?

– Mes gyvename pasaulyje, kurį valdo reklama ir rinkodara. Tarkime, atėjęs į parduotuvę nusipirkti kavos aš griebiu „Paulig“ ir nesusigundau pasidomėti kitomis. O jei dar kaina akcijinė!Matyt, panašiai yra ir su knygomis.

Dažnai perkamas vardas, kuris yra įkaltas į galvą. Ar kada nors įsivaizdavote, kad apsakymų knyga Lietuvoje galėtų tapti bestseleriu? O Kristinos Sabaliauskaitės „Danieliui Dalbai ir kitoms istorijoms“ pavyko.

Taip ir apie mane daug kas sužinojo tik po populiariojo „Paryžiaus dienoraščio“, nors ir iki jo buvau išleidęs ne vieną siauriasniame būryje vertinamą knygą. Dabar kai kas net nusistebi, kad aš ne tik dienoraščius, bet ir prozą, romanus rašau.Šiuo požiūriu esu dėkingas leidyklai, kuri privertė mane parengti dienoraščių apie Paryžių knygą.

Man iki tol buvo kažkaip nepatogu leisti lengvesnio pobūdžio tekstus. Matyt, turiu kompleksą „ką žmonės pagalvos". Bet kompleksai atima iš mūsų laisvę – laisvę būti ne kažkuo,  o tiesiog būti. (Juokiasi.)

Kūriniai verčiami į įvairias kalbas

Lietuviškai rašančio J.Melniko kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, kroatų kalbas.

2008 m. J.Melnikas pelnė J.Kunčino premiją. Jo knygos du kartus buvo išrinktos į Metų knygos penketuką (2007 m. – „Pasaulio pabaiga“, 2009 m. – „Tolima erdvė“). 2011 m. J.Melniko „Kelias į rojų“ pateko į kūrybingiausių knygų dvyliktuką.

Į ukrainiečių kalbą išverstas J.Melniko romanas „Tolima erdvė“ pernai Ukrainoje pelnė BBC premiją, skiriamą už geriausią metų knygą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.