Jame buvo pranešama apie garsaus Amerikoje gyvenančio latvių architekto Gunaro Birkerto apsilankymą Rygoje ir apie planą statyti naują Latvijos nacionalinės bibliotekos pastatą.
Straipsnį puošė G.Birkerto, Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus Andrio Vilko portretai ir naujojo pastato maketo nuotrauka. „Ši diena Latvijai yra istorinė“, – rašė straipsnio autorius.
Pradžią lydėjo entuziazmas
G.Birkerto į Latviją atvežtą projektą tada entuziastingai parėmė tiek vietos architektai, tiek vyriausybė. Visus pavergė metaforinio pastato idėja, rašo „Lietuvos rytas“.
A.Vilkas tuomet pareiškė, kad G.Birkertas pasiūlė ir puikų, funkcionalų sprendimą.
Architektas Modris Gelzis sakė, jog keli latvių architektai netrukus skris į JAV ir kartu su G.Birkertu imsis naujojo pastato brėžinių. Kultūros ministras kompozitorius Raimondas Paulas pabrėžė, kad naujosios bibliotekos statybos darbus privalu pradėti per artimiausius dvejus ar trejus metus.
„JAV tokį pastatą įmanoma pastatyti per pustrečių metų. Latvijoje tai gali užtrukti ilgiau – gal net penkerius ar šešerius metus“, – tuomet kalbėjo G.Birkertas.
Senajame pastate – nelaimė
Nuo tos publikacijos praėjo daugiau nei 23 metai. A.Vilkas iki šiol vadovauja Latvijos nacionalinei bibliotekai. Jo darbo kabinetas vis dar įsikūręs tame pačiame pastate Krišjanio Barono gatvėje.
Šiame pastate nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios beveik niekas nepasikeitė.
Tiesa, skaityklose atsirado kompiuterių ir kopijavimo aparatų. Jie labai kontrastuoja su sovietiniu interjeru, senovinėmis lentynomis ir katalogo kortelėms skirtais stalčiais.
Turint omenyje pastato būklę nenuostabu, kad praėjusią vasarą čia įvyko nelaimė – grindys įlūžo ir per 1000 vertingų knygų nugarmėjo į rūsį.
Pagalbos ranką ištiesė žmonės iš gatvės, sugužėję gelbėti knygų, – jie vienas kitam jas perdavinėjo iš rankų į rankas.
Į A.Vilko kabinetą veda labai siauras koridorius su garsiai girgždančiomis medinėmis grindimis. Bet katastrofiška senojo pastato būklė vadovo jau nebejaudina kaip daugelį metų – pagaliau baigtas naujasis bibliotekos pastatas.
A.Vilkas į jį persikels per kelis artimiausius mėnesius kartu su maždaug 4 milijonais knygų.
Pastatas – metaforiškas
Naujasis pastatas, kuris mokesčių mokėtojams kainavo beveik 280 mln. eurų (966 mln. litų), yra bene sudėtingiausios konstrukcijos Latvijos istorijoje. Jo forma – simbolinė tiek Stiklo kalno, tiek Šviesos pilies išraiška.
Šviesos pilis nuskendo ir išnyko nuo žemės paviršiaus latvių poeto Auseklio eilėraštyje.
Legenda byloja, kad ji išnyko ne visiems laikams. Eilėraštyje rašoma, kad Šviesos pilis vėl iškils, kai žmonės jos pasiilgs.
Stiklo kalno metafora atklydo iš Janio Rainio pasakos „Aukso žirgas“.
Jos veikėjas Antinis Aukso žirgu iš trečio karto pakyla į Stiklo kalną ir pažadina miegančią princesę Saulceritę.
G.Birkertas tai pavadino politine šalies pabudimo metafora.
Bibliotekos pastato architektūroje galima įžvelgti ir kitų metaforų – tarkime, susijusių su latviško beržyno ir etnografinės klėties motyvais.
„Kai kas teigia, kad naujosios bibliotekos architektūroje net per daug metaforų, bet aš su jais nesutinku. Žymusis G.Birkertas suprojektavo daugybę bibliotekų visame pasaulyje, bet dar niekada nedirbo gimtinėje.
Tad šįkart jam pasitaikė puiki proga įpinti latviškų motyvų ir išreikšti savo latviškąją prigimtį.
Tokios galimybės jis neturėjo nei Mičigane, nei Kalifornijoje, nei kitur“, – kalbėjo A.Vilkas.
Knygų mėgėjų grandinė
Šių metų sausio viduryje projektas „Ryga – Europos kultūros sostinė“ buvo pradėtas išties neįprastai: nepaisydami 14 laipsnių šalčio 14 tūkstančių latvių sustojo į gyvą knygų mėgėjų grandinę ir perduodami iš rankų į rankas perkėlė pirmąsias 2000 knygų iš senojo į naująjį bibliotekos pastatą.
Naujasis bibliotekos pastatas siejamas su vienais svarbiausių projekto „Ryga – Europos kultūros sostinė“ renginių.
Jame šiemet bus surengta didelė paroda „Knyga. 1514–2014“, skirta pastarųjų 500 metų spausdintos knygos istorijai ir knygos vaidmeniui XXI amžiuje.
1514 metai – svarbi data. Tuomet pasaulį išvydo pirmoji knyga arabiškais rašmenimis, buvo atidaryta pirmoji žydų spaustuvė, išspausdinta pirmoji Tora, pasirodė pirmoji knyga lenkų kalba ir nenumaldomai artėjo pirmosios latviškos knygos išleidimo laikas.
Šiuo metu vyksta labai panaši revoliucija – spausdintos knygos virsta elektroninėmis.
Šis klausimas taip pat bus aptariamas seminaruose, kurie visus 2014 metus vyks Nacionalinėje bibliotekoje.
Trukdė įvairios priežastys
Kodėl bibliotekos statyba šitaip užtruko?
„Buvo daug priežasčių, – įsitikinęs A.Vilkas. – Kiekvienoje demokratinėje šalyje, kurioje piliečiai turi teisę reikšti skirtingą nuomonę, tokie dideli projektai, vykdomi už mokesčių mokėtojų pinigus, trunka ilgai.
Latvijoje prie to prisidėjo ir politinės pervartos. Kai okupuota socialistinė respublika virto kapitalistine šalimi, keitėsi iš esmės viskas: politika, ekonomika, įstatymai, finansų sistema.“
Tarkime, kai pastato projektas buvo beveik baigtas, pasirodė, kad nėra kur jo statyti.
Žemės sklypas, kuriame buvo planuojama statyti bibliotekos pastatą ir kuris anksčiau priklausė valstybei, tada jau turėjo tris skirtingus savininkus: trečdalis sklypo priklausė Rygos savivaldybei, kitas trečdalis – privatiems asmenims, o likusi dalis – valstybei.
„Mums reikėjo išspręsti daugybę juridinių problemų – susitarti su žemės savininkais, išmokėti jiems kompensacijas“, – prisimena A.Vilkas.
Tačiau žemės klausimas nebuvo didžiausia problema. Labiau pakenkė neapsisprendimas.
„Praėjusio amžiaus pabaigoje šalis turėjo daug mažiau pinigų nei dabar.
Todėl mes turėjome vienintelę galimybę: jei statome biblioteką, privalome atidėti kitus įvairių muziejų, koncertų salių projektus.
Vyriausybės dažnai keitėsi. Kartu keitėsi ir politiniai prioritetai. Liberalai buvo įsitikinę, kad klaidinga investuoti į projektus, kurie neduoda didelio pelno.
Tada atėjo nacionalistai ir pareiškė, kad būtina investuoti į kultūrą. Tačiau juos netrukus pakeitė kitokių pažiūrų politikai“, – pasakojo A.Vilkas.
Smogė finansų krizė
Visuomenės nuotaikos kaitaliojosi kartu su politiniais vėjais. „Pačioje pradžioje buvome nusiteikę romantiškai.
Visi tikėjome, kad užtenka iškovoti nepriklausomybę, tada viskas automatiškai pasikeis ir mes tapsime turtingi.
Netrukus tokios iliuzijos žlugo. Pasirodė, jog gyvenimas nėra toks paprastas. Mes buvome laisvi, tačiau viską turėjome padaryti patys. Tai nebuvo lengva“, – kalbėjo A.Vilkas.
Daugiau optimizmo atsirado, kai Latvija prisijungė prie Europos Sąjungos ir NATO.
Bet po kelerių metų pasirodė, kad to optimizmo buvo pernelyg daug.
„Manėme, kad nuo šiol viskas tik gerės, todėl be baimės galime skolintis didžiulius pinigus ir statyti biblioteką ateities kartų sąskaita. Tada sprogo nekilnojamojo turto burbulas – statybos darbai visiškai sustojo“, – prisimena A.Vilkas.
Kultūros ir racionalumo kova
Sociologiniai tyrimai parodė, kad 2008 metais tik 34 proc. Latvijos gyventojų rėmė Šviesos pilies statybą.
2006-aisiais, dar prieš finansų krizę, dvi nedidelės politinės jėgos buvo pradėjusios rinkti parašus, kad Šviesos pilies finansavimas būtų nutrauktas.
Priešininkų nuomone, tokius didelius pinigus galima išleisti racionaliau – pastatyti apie 100 naujų gyvenamųjų namų.
Tačiau jiems nepavyko surinkti pakankamai parašų.
Vos prieš dvejus metus Rygos meras Nilas Ušakovas pavadino naujos bibliotekos projektą kvailu: „Naujos Nacionalinės bibliotekos, aišku, reikia, bet tai, kas pastatyta už šitiek milijonų, man primena milžinišką „Maximą“.
Už į šį projektą sukištus pinigus buvo galima rekonstruoti visas Rygos mokyklas.“
Paradoksalu, tačiau per projekto „Ryga – Europos kultūros sostinė“ atidarymą N.Ušakovas stovėjo pirmosiose knygų pernešimo į „kvailą“ pastatą gretose.
A.Vilkas nujaučia, kad visuomenės palankumas naujajam pastatui pastebimai padidėjo, kai jis buvo pastatytas.
„Esu įsitikinęs, kad visuomenės parama ateityje tik stiprės“, – apibendrino A.Vilkas.
Iki oficialaus Šviesos pilimi vadinamo Nacionalinės bibliotekos pastato atidarymo liko ne tiek ir daug – jis numatytas šių metų rugpjūčio 29 dieną.
Latviai nekartos lietuvių klaidų
Ryga 2014 m. kultūros sostinės statusą iškovojo konkurse. Į jį dar pretendavo Jūrmala, Liepoja ir Cėsys.
Projekto „Ryga – Europos kultūros sostinė“ biudžetas – 24,3 mln. eurų (83 mln. 835 tūkst. litų). 43 proc. skyrė valstybė, 34 proc. – Rygos savivaldybė, likusius – privatūs rėmėjai ir partneriai.
Programoje numatyta apie 150 kultūros projektų ir per 200 koncertų, parodų, festivalių, konferencijų, spektaklių.
Projekto pavadinimas „Force Majeure“ (išvertus į lietuvių k. – „Nenugalima jėga“) susijęs su teigiamu kultūros poveikiu miestui ir jo gyventojams, nors pasaulyje siaučia daugybė kitų nenugalimų jėgų.
Nors daugiausia renginių vyks Rygoje, jų numatyta ir kitose Latvijos vietovėse: Siguldoje, Liepojoje, Daugpilyje, Rėzeknėje. Tikimasi, kad daugiausia turistų atvyks iš Vokietijos, Rusijos ir Skandinavijos šalių.
„Projekto pagrindas prastas ir neparankus, priežastys politinės“, – neseniai pažymėjo Latvijos parlamento narė ir buvusi kultūros ministrė I.Ribena. Kai Ryga pradėjo ruoštis projektui, tiek šalį, tiek sostinę valdė kitos politinės jėgos. Jas pakeitusioms kultūra jau nebėra prioritetas.
„Mūsų infrastruktūra nėra tobula. Mes buvome priversti pradėti ruoštis projektui 2009-aisiais užgriuvus pasaulio finansų krizei. Kita vertus, mes pasimokėme iš Lietuvos ir Estijos patirties ir stengsimės jų klaidų nekartoti. Svarbu, kad projektas būtų tolygus visus metus – visus stebintų ir domintų ne tik metų pradžioje, bet ir pabaigoje. Todėl daug vilčių dedame į Europos kino akademijos apdovanojimų ceremoniją, kuri vyks šių metų gruodžio mėnesį“, – sakė įstaigos „Riga 2014“ vadovė D.Čivlė.
