Anot jos, spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ nėra skirtas vien tik akliesiems. Tokios idėjos sužavėtų rusų pakviesta kažko panašaus statyti Maskvoje herojė už spektaklį „Gegužės naktis“ netgi yra nominuota žiūrovų prizui „Zvezda Teatrala“ ir garbingiausiam Rusijos teatro apdovanojimui „Zolotaja maska“ geriausio eksperimento kategorijoje.
Žiūrovai - ant scenos
Paklausta, kaip vyksta pats procesas, K.Žernytė atsakė, kad lietuviškame spektaklio variante ant scenos būna šeši žiūrovai. Aktoriai aplink juos vaikšto juos veikdami per uoslės, lytėjimo ir klausos pojūčius, naudodami lėlės ir kitus daiktus. „Tarp tu šešių žiūrovų gali būti tiek aklieji, tiek regintys žmonės. Pastariesiems būna užrišamos akys“ – aiškino režisierė. Rusiškame variante ant scenos būna aštuoni dalyviai.
Žmonės paprastai būna kviečiami kaip savanoriai iš žiūrovų salės. „Ne visada, aišku, būna atvykusių aklųjų. Jei visgi būna, jie, žinoma, ant scenos kviečiami pirmieji“ – spektaklių specifika dalijosi menininkė. Aklieji informaciją apie spektaklius gauna per aklųjų sąjungą. „Daugelis aktyviųjų aklųjų ir silpnaregių jau yra apsilankę mūsų spektakliuose“ – šypsojosi lėlininkė, pridurdama kad patys aklieji dažnai po spektaklių jai sakantys, kad šio teatro dažniausiai reikia ne jiems, o regintiems.
Lėlės – maža niša
Šiuo metu režisierė ruošiasi spektakliams Tatarstane ir Irkutske (Rusija). Kaip pati sako, kuria norėdama atsakyti į ją pačią kankinančius klausimus. Nors lėlių teatras yra labai maža niša, režisierė teigė, kad tai turi ir privalumų: „Taip, tai maža niša, nes nedaug žmonių tuo domisi, ir visada tą susidomėjimą galima didinti. Pasaulinis lėlių teatras yra daug platesnis ir įdomesnis negu Lietuvos“.
Čia pat pridūrė, kad Lietuvoje apskritai nėra labai daug teatro žiūrovų, ką jau kalbėti apie lėlių teatro žiūrovus. „Tie keli didesni lėlių teatrai ir taip tuos žiūrovus sunkiai pasidalija, ką kalbėti apie nepriklausomus kūrėjus. Nors pasaulyje, kaip sakiau, tikrai niekas nesiskundžia“, – sako jaunoji režisierė.
Lėlininkė yra minėjusi, kad spektakliai jai - ne bandelės, todėl ji nematanti prasmės jų kepti vieną po kito, jei nieko neskauda.
„Manau, kiekvienam kūrėjui turėtų taip būti: jeigu tu neturi temos, kuri tavęs nepaliktų ramybėje, kai tu apie nieką kitą negali galvoti, tada geriau iš viso nekurti ir ką nors kita tuo metu nuveikti, pakentėti. Jeigu neturi ką pasakyti, tai ir žiūrovas tavęs nesupras. Tuomet žiūrovui tai bus nereikalinga, nenaudinga, jis išeis nieko nesupratęs, dėl to man asmeniškai būtų gėda“, – sakė ji.
Kalbėdama apie įkvėpimą, jaunoji kūrėja teigė, kad įkvėpti žmogų gali labai skirtingi dalykai. Tai gali būti viena pjesė arba kas nors platesnio, tarkime, lietuvių mitologija: „Kurdama aš stengiuosi atsakyti sau į klausimus, kurie mane persekioja. Neseniai kilo klausimas, kam reikalingas menas, nes aš pati jaučiausi labai nereikalinga. Kai nuolat reikia rašyti projektus ir įtikinėti, kad šito reikia, pats pradedi nebetikėti savo idėja.“
Anot jos, ieškodamas atsakymų žmogus randa įkvėpimą, tarkime, bendravimą, kuris gydo, t.y. susitikimus tarp aklųjų ir reginčių, kurie yra labai jautrūs.
Daugiausia dėmesio – žiūrovui
Po jos spektaklių nuolatos vykstančiuose aptarimuose žmonės sužino, ką jautė žiūrovas, scenoje sėdėdamas užrištomis akimis, patirdamas prisilietimo, garso, kvapo, skonio, judesio impulsus iš aplinkos: „Aptarimai yra reikalingi tam, kad žiūrovas pajustų, kad jis mums yra reikalingas ir kad mums jo nuomonė rūpi. Taip iš tikrųjų ir yra“, – kalbėjo ji. Tačiau, anot lėlininkės, nėra taip, kad visi matytų tą patį vaizdą, dėl to ir būna prašoma dalintis įspūdžiais. „Būna, žmonės supranta, kad neregiai ir regintys mažai kuo skiriasi“, – džiaugiasi režisierė.
Kūrėja yra sakiusi, kad jai nepatinka dabartinis „Aktorius – žvaigždė“ požiūris ir kad viena didžiausių teatro problemų šiuo metu yra tai, kad per daug dėmesio yra skiriama aktoriui ir per mažai tarnaujama žiūrovui. „Tiesiog mus taip mokė. Galbūt kitu atveju aš taip nekalbėčiau. Mus visada mokė nepataikauti, stengtis įrodyti, stengtis paimti už rankos ir nukreipti visiškai kitaip tą žiūrovą, atiduoti visas įmanomas jėgas“, – aiškino. Dabar dažnai būna taip, kad nueinama lengviausiu keliu: viskas daroma per įspūdį.
„Aš nieko neturiu prieš šou – galbūt ir to reikia, jeigu į tai yra įdėta tikrai daug pastangų ir tas įspūdis yra didelis, net jeigu spektaklyje gvildenamos populiarios temos. Bet tai turi būti svarbu, turi būti aišku, kad norėta pasakyti ką nors svarbaus, o ne tik save parodyti, – sakė spektaklių autorė. - Kartais galima jausti, kad aktorius neatiduoda savęs. Galima be galo ilgai apie tai kalbėti.“
Jaunimas – smalsus
Režisierė šiuo metu yra ir projekto „Kūrybinės partnerystės“, Lietuvos švietimo įstaigose sėjančio kūrybiškumą, dalis. Paklausta, kaip jaunieji lietuviai reaguoja į nestandartinę kūrybą, ji teigia šiuo metu kartu su mokiniais dar tik kalbanti ir planuojanti bendrą kūrybą. „Jie iš esmės yra labai smalsūs, kaip ir daugelis aktorių“, – džiaugėsi ji.
Taip pat ji parengė projektą, kurį rėmė Kultūros ministerija. Važinėjo po Lietuvą ir vedė praktines paskaitas teatro tema. Teko susitikti su įvairiais žmonėmis ir matyti, kaip visi atranda ką nors sau.
Ten prisijungė įvairūs socialiniai darbuotojai ir vaidybos studentai, klounai, dirbantys ligoninėse. Visi sugebėjo pritraukti, sudominti. Tai ir lėmė supratimą, kad nereikia didžiulių technologijų, galima sugrįžti prie paprastumo, prie pojūčių.
