Sovietmečiu V.Trušys išgarsėjo didžiulėmis mozaikomis ir freskomis. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Vilniaus universitete, šalia Klasikinės filologijos katedros, jis sukūrė mozaiką „Iš lietuvių mitologijos“, kurioje pavaizdavo visą baltų dievų panteoną. Kiek anksčiau – 125 kvadratinių metrų freską-triptiką „Stumbrų medžioklė“ Šiaulių mėsos kombinato klube.
Persikėlė į Vilnių
77 metų V.Trušys didžiąją gyvenimo dalį praleido Šiauliuose. Dailininkas prieš kelerius metus persikėlė į sostinę.
Kai jis Vilniaus aukcionui pasiūlė kelis savo tapybos darbus, išaiškėjo, kad aukciono darbuotojai beveik nieko nežino apie tokį tapytoją.
„Aukcionui atrinkome porą jo darbų, bet jų nenupirko. Įsitikinau, kad daugeliui kolekcininkų V.Trušio pavardė taip pat nieko nesako. Todėl nusprendėme išsamiau pristatyti jo tapybą, kuri verta dėmesio“, – parodos priešistorę atskleidė Vilniaus aukciono direktorė Simona Makselienė.
Pirmoji paroda – uždrausta
„Sutemų šviesa“ – tai tarsi dvi parodos vienoje. Lankytojus pasitinka XX a. septintajame dešimtmetyje sukurta ryškiaspalvė ekspresionistinė tapyba ir koliažai, o pagrindinėje galerijos salėje atsiveria švino spalvos hiperrealistinių peizažų panorama.
Pirmoji V.Trušio personalinė paroda 1970 metais irgi buvo surengta Vilniuje, P.Cvirkos gatvės Dailės salone, vėliau virtusiame Pamėnkalnio galerija. Į atidarymą atėjo ne tiktai bičiuliai, bet ir V.Trušio dėstytojas tapytojas Antanas Gudaitis (1904–1989), nepagailėjęs gero žodžio. Bet autoriui neteko pasidžiaugti įvertinimu.
„Paroda veikė tik vieną dieną. Atėjo tam tikri asmenys ir pasakė, kad tokių darbų rodyti negalima. Nujaučiate, iš kur jie buvo?“ – anuos tamsius laikus prisiminė V.Trušys.
Koks šiandien būtų menininko braižas, jei ne draudimai, sunku nuspėti. Nors pats V.Trušys įsitikinęs, kad jo kūrybos kelias vis tiek būtų atvedęs prie hiperrealizmo.
Lygumų krašto tapytojas
V.Trušys teigė, kad jo kūrybą veikė ne tik vietinės meno mados, bet ir Vakarų tapybos aktualijos.
„Nelegaliai gaudavau įvairiausios literatūros, prenumeravau čekiškus žurnalus, žinojau, kas dedasi pasaulyje. Tada kaip tik išpopuliarėjo nauja tapybos kryptis – hiperrealizmas. Pajutau, kad ji man labiau tinka, nes nuo vaikystės mėgau tiksliai nupiešti kiekvieną dalyką“, – kalbėjo menininkas.
Iš visų naujųjų realistų didžiausią įspūdį jaunam kūrėjui padarė JAV dailininkas Andrew Wyethas (1917–2009), tapęs kasdieniškus Meino ir Pensilvanijos valstijų peizažus. V.Trušį įkvėpusio ir prie realizmo pastūmėjusio amerikiečio požiūrį į kūrybą puikiai atspindi vienas mėgstamiausių jo posakių: „Vien tik menas pasiekia taip toli ir taip giliai kaip meilė.“
„Pradėjau ir aš po truputį tapyti važinėdamas po savo kraštą, po Šiaurės Lietuvos lygumas. Ten aš save ir atradau. Todėl dauguma mano paveikslų – lygumų krašto vaizdai“, – simpatijų šiai Lietuvos sričiai neslėpė dailininkas.
Jis čia pat pridūrė, kad nors visur rašoma, jog yra gimęs Kaune, bet tikroji jo gimtinė – Pušaloto miestelis Pasvalio rajone.
Baigęs meno mokslus įsikūrė Šiauliuose. Žiemomis dailininkas sėsdavo į automobilį, važiuodavo Pakruojo ar Pasvalio kryptimi ir tapydavo. Kai kurie iš mažesniųjų parodos „Sutemų šviesa“ darbų nutapyti tiesiog sėdint automobilyje su lentele ir popieriumi ant kelių.
Pasak V.Trušio, sudėtinga nutapyti peizažą, kuris nėra išskirtinis ir be spalvų – tarkim, paprasčiausius arimus. Vienintelis kabliukas – erdvė.
„Būtina sukurti erdvės iliuziją, nes kitaip nebus paveikslo, – savo kūrybos paslaptimis dalijosi menininkas. – Priėjęs prie paveikslo turi jausti tuos tolius, kurie siekia horizontą. Viskas susilieja tolumoje.“
