Kol kas tik vieną eilėraščių knygą „Namas su paukščio ženklu“ (LRS leidykla) išleidusi D.Kuzminskaitė mano, kad apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats. „Tiesa, yra dalykų, kurių mano tekstai jums niekada nepasakys – kad gimiau 1990 metais Vilniuje, baigiau lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalaurą Vilniaus universitete, kad labiau nei kates myliu šunis, kad vaikystėje išsikūliau visus priekinius dantis ir įkandau stomatologei į ranką, kad vėjaraupiais persirgau tik dvidešimt vienerių, kad nemėgstu vėdarų, melagių ir rožių, ir dar daugybė kad... Kodėl? Nes tai visai nesvarbu“, – tokiais žodžiais knygoje prisistatė D.Kuzminskaitė, atsakiusi į portalo lrytas.lt klausimus.
– Dovile, kada ir kodėl apskritai pradėjote rašyti?
– Rašyti pradėjau paauglystėje. Labai sunku pasakyti, kodėl – tiesiog pamėginau, man pačiai tuo metu buvo labai gražu tai, ką parašiau (dabar – labai juokinga), ir viskas natūraliai išsivystė.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Pasididžiavimas nėra pats tinkamiausias terminas, kai kalbame apie kūrybą. Yra tekstų, kurie man pačiai artimesni – šiuo metu toks yra ciklas „Raudona“, o labiausiai kol kas jaučiu eilėraštį „Nena“.
– Ar rašote kasdien?
– Rašau tikrai ne kasdien – tekstas turi ateiti, susigulėti, o tam reikia laiko. Rašymas mane ištinka arba užklumpa – kad ir kaip banaliai tai skambėtų, todėl neturiu kokių nors rašymo įpročių – rašau tada ir taip, kaip ateina. Apie įpročius galbūt galėtų daugiau papasakoti prozininkai.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Man idealus jau tas skaitytojas, kuris atsivertė knygą ir nenumetė jos po penkių pirmų eilučių.
– Kas yra gera knyga?
– Ta, kurią skaito idealus skaitytojas.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Nežinau, ar tokių turiu. Kai skaitau, veikiausiai man rūpi kiek kiti dalykai. Įdomūs Samuelio Becketto, Franzo Kafkos, Umberto Eco, Juano Carloso Onetti, Ernesto Sábato, Mario Levrero kuriami charakteriai.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Man lengva pajausti urugvajiečių poetės Ideos Vilarino eilėraščių lyrinį subjektą. Sunku atsakyti, kodėl taip yra – bendra patirtis, bendras vardiklis. Intuityvu.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Manau, tai beprasmiškas pasakymas – knyga todėl ir gera, kad ją parašiau ne aš.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Labiausiai man patinka knygos, kurios ne prajuokina, o išpeša tokį ironiškai smagų šypsnį: „cha, geras“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia mano lovos guli daugybė įvairių knygų – studijuoju literatūrą. Šiuo metu aktyviausiai vartomos – Urugvajaus poezijos antologija ir Amandos Berenguer eilėraščių rinktinė.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Su žmogumi, kuris visiškai neskaito, jau yra sunku kalbėtis, kad ir kaip bjauriai tai skambėtų. Kitas klausimas, kiek yra žmonių, kurie visiškai neskaito?
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Manau, kad tai alternatyva – viskas priklauso nuo asmeninių skaitančio žmogaus pomėgių. Man patinka popierinės knygos.
* * *
Dovilė Kuzminskaitė
Nena
Keturios raidės – tiek reikia, kad moterim taptų
ta, kuri grįš į šį miestą tik tiek, kiek jis bus susapnuotas,
ta, kuri vandenį drums, kad daugiau niekada neužaktų,
tu miegosi ramus, tavo miestas šį rytą miglotas.
Tavo miestas ramus, jį skalauja nelūžtančios bangos,
o šiame tik šiaurys šiaušia baimę pažvelgti į lapą,
kuriame tavo ištartos keturios raidės vis trankos,
taip pavargsta akis, sekdama jų vingiuojantį taką.
Tu miegosi ramus, kris šviesa pro pravertą langinę
ir įrudus oda sušvytės, tarsi vienišo kario.
O kai pūstels šiaurys, tu pro sapną šypsosies: divina
lyg sapnuodamas tą, kurią kartą jau būsi ištaręs.
Raudona
I
Šis miestas degs. Raudonas, tarsi kraujas
dar prieš išauštant rytui skelbs, kad vyksta karas,
ir pelenai nusės į mano saujas,
nes meilė daug baisesnė negu maras,
aklumas, uždara erdvė ar užmarštis.
Nes jau dabar jaučiu, kad kiekviena minutė
pripildyta žėrėjimo, kuris nušvis,
kai ir mane išmokysi nebūti.
Nes iki tol aš padegu žvilgsniu,
liepsnoja miestai, juodesni nei kraujas,
žinau – su paskutiniu jų kvapsniu
įgausiu teisę vėl atgimt iš naujo.
II
Nes meilė raudona, kaip karas,
kaip gėlės, kurių neauginom,
kaip tavo tylėjimas geras
ir mūsų skirtingas raidynas,
nes meilė rupi tarsi duona,
jos sąskambiai rūstūs ir klampūs,
nes ji ne graži, ji raudona
ir vis dar nelyja, tik trankos,
nes meilė – ne eilės, o jausmas,
jos tiek, kiek šviesos arba rūko,
tai pėdsakas – tavo – įspaustas
ant vieno graudaus atviruko.
III
Miegoti, žaisti kauliukais,
auginti odą ir kiautą,
sėdėti, žiūrėti, kaip sukas
vėjas po lauką nupjautą,
gulėti tamsoj, klausytis –
galanda dalgį ar pusto,
išlaukt, kad išauštų rytas,
ramiai pro dantis atsidusti,
mylėti tave kaip savą,
nevogti žodžių ir duonos,
įlipt rudeniop į klevą
ir laukti kitos. Raudonos.
