Tai didžiulė ir rizikinga investicija, nes publika visame pasaulyje mieliau klausosi klasikinių italų ar prancūzų operų. Šiuolaikinių kompozitorių muzikiniai teatro veikalai daugiausia gyvuoja kamerinėse eksperimentinėse scenose. „Kornetu“ pagal Rainerio Marios Rilke poemą „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ bei kitus poetinius kūrinius O.Narbutaitė debiutuoja kaip operos žanro kūrėja, rašo "Lietuvos rytas".
- Operos siužetui pasirinkdama prieš šimtmetį sukurtą R.M.Rilke poemą ir garsių poetų eiles jūs tarsi iš karto kreipiatės į intelektualų klausytoją. Ar tai neatbaidys plačiosios publikos?
- Kodėl turėčiau manyti, kad visi teatro lankytojai yra neintelektualūs, arba staiga tapti kitkuo nei esu? Pramogų norinčiai visuomenei reikėtų statyti miuziklus.
Sutinku, kad operos teatras turbūt visame pasaulyje apie save telkia itin konservatyvius melomanus, kurie žino, kaip viskas turi būti operoje, ir priešinasi naujovėms. Jiems pro klausą gal praslys ir visiškai tradicinės „Korneto“ vietos.
Tačiau imlesni klausytojai pastebės daug užuominų į skirtingas įvairių epochų atlikimo manieras, dainavimo stilius. Tai tarsi postmodernus teatro žaidimas, kuriame dalyvaujantiems dainininkams būtinas didelis balso lankstumas, niuansai. Tai šiek tiek neįprasta mūsų teatre.
Spėju, kad šioje operoje kai kas būtų įdomu ir žmonėms, kurie nevaikšto į operos teatrą, - labiau domisi literatūra, kitomis teatro formomis, kinu, šiuolaikiniais menais.
Reikėtų liautis bijoti intelektualumo operoje. Juk jau XX amžiaus operos yra labai įvairios - pradedant nuo Albano Bergo „Voceko“ ir Claude'o Debussy „Pelėjo ir Melizandos“, parašytų pagal originalius literatūros kūrinius. Nuo tada libretas ir tekstas nėra tik žodžiai operų arijoms.
- Kodėl jus sudomino R.M.Rilke poema?
- Tai nepaprastai gražus poetinės prozos kūrinys, o jame pasakojama istorija - be galo paprasta ir universali. Ją galima įstatyti į bet kokį laiką ir aplinką, nors patį autorių įkvėpė XVII a. įrašas šeimos kronikoje.
Todėl operos režisūra ir scenovaizdis atspindės aną šimtmetį ir XX a. pradžią, kai poema buvo sukurta. Tų dviejų laikotarpių kultūrinis kontekstas teikė impulsų ir man.
Pagal „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ parašyta daug muzikos kūrinių, kuriuose šis tekstas dainuojamas. Bet operai reikia kitko - dialogų, personažų santykių. Tai teatras. Užuot pati prikūrusi neaiškios vertės tekstų, nulipdžiau libretą kaip mozaiką iš poemos fragmentų ir kitų poetinių kūrinių.
Rinkdamasi tekstus galvojau apie kūrinio muzikalumą - kad nestabčiotų muzikos tėkmė, dainininkai neįstrigtų ilguose rečitatyvuose vien todėl, kad išdainuotų žodžius.
Librete atsirado Korneto sapnai, kurių R.M.Rilke „Sakmėje“ nėra. Juos įkvėpė šio rašytojo amžininko, garsaus austrų menininko Oskaro Kokoschkos knygelės „Sapnuojantys berniukai“ teksto fragmentai ir iliustracijų pavadinimai. Į sapnus įsiterpia dar kiti tekstai.
- Ar klausytojai išgirs įsimintinų melodijų ir arijų?
- Nemanau, kad publika iš šiuolaikinės operos to tikisi. Todėl „Kornete“ ji išgirs gal net daugiau įsimintinų motyvų nei laukia. Aišku, tradicinių arijų, kaip Giuseppe Verdi, nebus.
Aš savaip siekiau melodingumo. Išskirtinis „Korneto“ bruožas - ansamblių gausa. Operoje yra daug duetų, kvartetų, net nonetas. Parašyti ir atlikti ansamblius dažnai sunkiau nei arijas.
Ieškojau savo kelio, kuris būtų priimtinas ir suvokiamas mūsų teatro kontekste. Juk LNOBT niekada nebuvo statoma net šiuolaikinė klasika, paveikusi visą operos raidą.
Šio teatro repertuare yra didžiulė spraga. Jo šiuolaikiškumas baigėsi Richardo Strausso „Salomėja“. Per kelis dešimtmečius čia buvo vos keli dabartinio laiko inkliuzai, tarp jų - Broniaus Kutavičiaus opera "Lokys" ir Peterio Eotvoso "Meilė ir kiti demonai".
- Kai kurie lietuvių kompozitoriai atmeta operos žanrą kaip nepatrauklų dėl inertiškumo, įvairių suvaržymų. Ar leidotės į kompromisus?
- „Korneto“ muzikoje yra kai kas man nebūdinga, bet ne dėl kompromisų. Anksčiau nesu rašiusi teatrui, išskyrus muziką „Lėlės“ spektakliui. Esu pratusi dirbti individualiai. Dabar buvo proga pajusti komandinio darbo skonį.
Partitūrą prieš atiduodama daug taisiau - nė vienas mano kūrinys nebuvo taip negailestingai gludinamas ir trumpinamas.
„Kornetas“ yra bendras mano, kompozitorės ir libreto autorės, režisieriaus, scenografės, kitų menininkų darbas. Daugelį idėjų aptarėme su režisieriumi Gintaru Varnu.
Rašydama operą aiškiai mačiau scenos vaizdinius - smagu, kad kai kurie jų režisieriui pasirodė priimtini. Bet, aišku, jis interpretuos juos savaip.
Muzikinis operos parengimas - dirigento Roberto Šerveniko rankose. Joks kitas dirigentas taip gerai nežino mano muzikos ir stiliaus. Į darbą yra nuoširdžiai įsitraukęs ir antrasis spektaklio dirigentas Julius Geniušas.
- Atrodo, kad prieš premjerą nejaučiate streso.
- To tik nerodau. Teatre debiutuoti nelengva. Esu parašiusi didelių kūrinių orkestrui, chorui ir solistams, bet dirbti su koncertų atlikėjais yra kas kita nei su didžiuliu teatro žmonių būriu.
Pavyzdžiui, mano kolega garsus čekų kompozitorius Martinas Smolka pasakojo, kad prieš savo operos, vėliau sulaukusios nemažos sėkmės, premjerą buvo patekęs į skandalą, linksniuojamas spaudoje.
Teatralai sukėlė maištą, nenorėjo suprasti jo idėjų. Martinas pajuto, kokie skirtingi yra pasauliai, kuriuose gyvename mes, šių dienų kompozitoriai, ir operos teatro menininkai. Anot jo, mums rūpi skambesio niuansai, o jiems - garsiai padainuoti.
Galiu pasidžiaugti, kad tarp „Korneto“ premjerą rengiančių solistų yra geranoriškai ir kūrybingai nusiteikusių žmonių. Tačiau nerimą kelia jų repeticijų su orkestru stoka. Orkestras operoje šiandien yra kur kas sudėtingesnis nei XIX a. - ne toks konkretus, daugiasluoksnis. Dainininkams reikia laiko prie jo priprasti, o jie daugiausia repetuoja su pianistu. Klavyre - vokalo partijoje su fortepijono akompanimentu - neįmanoma perteikti orkestro skambesio.
Valstybinis teatras - ne verslo struktūra
Gintautas Kėvišas, LNOBT generalinis direktorius: „Nauja lietuviška opera - brangus projektas, o sėkmė - sunkiai nuspėjamas dalykas. Tačiau teatras nėra vien verslo struktūra. Tai valstybinė institucija, atsakinga už tam tikrą šalies kultūros politiką. Valstybė turi remti savo menininkus, skatinti jų kūrybą, jei tai ir nuostolinga. Kita vertus, apie „Korneto“ nuostolius kalbėti ankstoka. Planuojame rodyti šią operą 3-4 metus. Sėkmės atveju gali įvykti 20 spektaklių. Tad nuostoliai, aritmetiškai skaičiuojant, neturėtų būti dideli. Bet tai tik aritmetika. Svarbiausia - suteikti galimybių saviems menininkams. Tai darysime ir ateityje.“
