Pasak poeto bendraamžio ir bičiulio Valdemaro Kukulo, jo kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma. Dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Anot jo, antroji S.Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais galima suabejoti, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus.
S.Stacevičius gimė 1959 metais Merkinės viensėdyje, mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo, dirbo įvairius darbus, o didžiąją dalį gyvenimo paskyrė žurnalistikai rašydamas Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, buvo „Valstiečių laikraščio“ korespondentas Dzūkijoje, aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose.
Pirmuosius eilėraščius paskelbęs dar 1977 metais „Moksleivio“ žurnale, S.Stacevičius išleido aštuonias poezijos knygas: „Vienkiemio valanda“ (1990), „Juodvarnių žemė“ (1994), „Perkūnės pasiilgę“ (1997), „Toli kriokliai“ (1999), už kurią tapo 2001 metų „Poezijos pavasario“ laureatu, „Luktels ūkaujančių Bedugnis“ (2003), „Juodoji“ (2005), „Ne ėriukai nakty“ (2008) ir 2012 metais pasirodžiusį rinkinį „Stiklinė“.
Už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S.Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, 2012 metais – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.
S.Stacevičius žuvo pūgotą ir šaltą 2012 metų gruodžio vakarą grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje į savo namus atokiame vienkiemyje.
