Knygų vaikams ir suaugusiesiems kūrėja I.Chmielewska bus viena šį mėnesį vyksiančios Vilniaus knygų mugės viešnių, pasaulyje garsi dėl paveikslėlių knygų magijos.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje vasario 20 d. I.Chmielewska su skaitytojais rengia susitikimą „Paveikslėlių knygos ir jų misija suaugusiesiems ir vaikams“, Knygų šalies kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ kiekvieną dieną vyks jos rengiamos dirbtuvės.
54 metų lenkų dailininkė ir rašytoja Knygų šalies kūrybinėje studijoje pristatys ne tik dvi dešimtis savo kurtų knygų, bet ir leidyklos „Aukso žuvys“ lietuviškai leidžiamą Igorio Argamante romaną „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“, kuriam sukūrė viršelio iliustracijas.
„Dažnai sakau, kad esu savamokslė – iliustruoti knygas tebesimokau vienuolika metų važinėdama į Bolonijos vaikų knygų mugę. Iliustravau keliolika svetimų tekstų knygų, dažniausiai suaugusiųjų poezijos, o paskui ėmiau kurti savo knygas. Jos buvo pastebėtos kaip tik Bolonijoje prieš dešimt metų.
Tada prasidėjo svarbiausias – korėjietiškas – nuotykis. Pietų Korėjoje išleista per dvidešimt mano knygų. Seniai nesu tik iliustruotoja. Kuriu paveikslėlių knygas, kurios sujungia trumpą tekstą ir vaizdą“, – pasakojo I.Chmielewska.
– Būtent Bolonijos vaikų knygų mugėje Pietų Korėjos stende matėme knygą apie gyvūnų genocidą. Ar reikia vaikams rodyti ir tokį skaudų pasaulį?
– Vaikai mato, kad pasaulis yra brutalus. Jie kasdien patiria pažeminimų tiek iš suaugusiųjų, tiek iš bendraamžių darželyje ar mokykloje.
Jie pastebi žiniasklaidoje, kas dedasi pasaulyje, žaidžia kupinus prievartos žaidimus, išgyvena artimųjų mirtį, pagaliau vaikštinėdami pamato negyvą paukštelį.
Kas yra, tarkime, lyg ir saugi pasaka „Raudonkepuraitė“? Tai brutalus pasakojimas apie gyvenimą, apgavystę – be to, ten suėdami žmonės, prapjaunamas žvėries pilvas ir panašiai.
Šiuolaikinės gražios, kupinos tiesos, išminties knygos supažindina vaiką su pasauliu, kuris ne visada būna geras ir garbingas.
Laikydami vaiką po gaubtu, vengdami atsakyti į sunkius klausimus galime jį labai nuskriausti.
Kodėl vaikas neturėtų žinoti, iš ko pagaminta dešra, kurią jis mėgsta? Pastebėjau, kad būtent suaugusieji labiau baiminasi dėl to, jog vaikai skaito sunkias knygas – vaikai jas priima kaip natūralų dalyką. Kai turi išmintingą, jautrų suaugusį vadovą, jokia knyga nebaisi.
Drastiškiausia tema, kokią prisimenu, – knyga vaikams apie moteris, kurias japonų kariuomenė išnaudojo lytiškai. Pietų Korėjoje ji labai populiari – tai negrožinė knyga, subtiliai, metaforiškai išdėstanti šią temą. Ji kupina pagarbos skaitytojui.
– Kokios ryškiausios jūsų vaikystės knygos?
– Atsimenu, kad turėjau daug negrožinių knygų su nuostabiai nupieštais paukščiais, gyvūnais, vabzdžiais, gamtos reiškiniais. Mėgau vartyti atlasus. Skaičiau daug pasakų, liaudies legendų, net ir knygų suaugusiesiems.
Atsimenu, mano motinos akušerijos vadovėlis man atvėrė baisią tiesą apie tai, kaip gimsta vaikai. Pernai nusipirkau jį per internetinį išpardavimą ir suvokiau, kad jis iš tikrųjų galėjo sukrėsti mažą mergaitę.
Bet kartu tai yra įrodymas, kad vaikai susitvarko su drastiška literatūra ir įsimena ją geriau nei saldžius pasakojimus. Baimė ne visada yra blogas dalykas.
Tai žino literatūros meistrai. Tai žinojo ir Hansas Christianas Andersenas – jo „Sniego karalienė“, kad ir ką sakytum, yra pasakojimas suaugusiesiems, kupinas metaforų ir psichoanalitinių užuominų.
– Kokiomis vertybėmis turėtų vadovautis knygų vaikams kūrėjai, leidėjai, pardavėjai?
– Galiu pasakyti, kokios vertybės yra svarbiausios man, nes nedrįsčiau kalbėti apie knygų rinkos standartus. Man svarbiausia – rimtas, kartu kurti kviečiantis požiūris į skaitytoją, vaiką ar suaugusįjį.
Man patinka, kai knyga yra svetinga, bet kartu ir išmintinga. Vaikams reikia tobulėti, jie nori susidurti su iššūkiais, mėgsta klausinėti, nenori, kad į juos būtų žiūrima kaip į neišmanėlius.
Tačiau knygų sunkiomis temomis ar poezijos rinkinių patys suaugusieji dažnai nemėgsta, todėl yra linkę duoti vaikams lengvai virškinamą, nepavojingą, nekeliančią sunkių klausimų košelę.
Žinoma, tokių knygų, spalvotų ir paprastų, vaiko lentynoje irgi turi būti.
Svarbiausia, kad jos nevyrautų, kad vaikas turėtų ir meniškų knygų, kurios parodytų, koks įvairus yra pasaulis.
– Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
– Pasakysiu vieną svarbią mintį, tik neprisimenu, kas jos autorius: darbas, sukurtas kaip edukacinis, niekada nebus tikras menas, o tikras ir didis meno kūrinys visada būna edukacinis.
Jei norime mokytis, mokytojų visada rasime, netgi žiūrėdami senųjų meistrų darbus galime mokytis proporcijų ir saikingumo. Ir dar norėčiau pridurti, kad ne kiekvienas, kuris moka puikiai piešti ar tapyti, geba kurti knygas.
Reikia išmokti savitai mąstyti knygos kategorijomis, kai reikia, pristabdyti pasakojimo veiksmą, kaip kad kvėpavimą, įtampą, taip pat mokėti užbaigti knygą netikėtu posūkiu, o tai visada būna sunkiausia.
– Ar pritartumėte teiginiui, kad gerai parengta knyga vaikams turėtų būti įdomi ir suaugusiajam?
– Žinoma, tuo grindžiu savo požiūrį į knygą. Paprastai knygą konstruoju taip, kad joje būtų įvairių paslapties įminimo lygmenų: paprasčiausias, kuris įdomus mažam vaikui, bet taip pat ir sudėtingiausias, kuriame slypi metaforos, simboliai.
Senelė tokioje knygoje pamatys ką kita nei anūkas, kuris irgi ras šį tą sau.
– Ką darote gavusi ką tik atspausdintą knygą, kaip ją prisijaukinate, kokių nepastebėtų paslapčių ji atveria?
– Kai gavau ką tik išėjusį „Bliumkos dienoraštį“ (lenk. „Pamiętnik Blumki“), ištisas savaites tiesiog miegojau su ta knyga. Naktį ji turėjo gulėti kur nors netoliese, nuolat ją liesdavau, uostinėjau, stačiai sudievinau.
Ją užbaigusi kelis mėnesius buvau visiškai išsunkta, jaučiausi tarsi sveikčiau po sunkios ligos. Tai gali pasirodyti keista, juk čia tik „knyga vaikams“.
Paskui knyga pamažu ima gyventi savo gyvenimą. Juk ji jau nebe mano – ji priklauso visiems tiems, kurie nori ją priimti. Ir tada galiu imtis kitos knygos.
– Gyvenate didelėje šeimoje. Kaip įmanoma suderinti šeimos gyvenimą su kūrybiniu iliustruotojos darbu ir netgi karjera?
– Gyvendama didelėje šeimoje jaučiu palaimą, nes turiu galimybę stebėti, kokiais principais vadovaujamasi bendraujant. Šeima suteikia gyvenimiškos išminties – žinoma, jei sąmoningai norime jos pasisemti.
Knygos kūrėjui tai – labai reikalinga: pasiekti pusiausvyros tarp džiaugsmų ir sielvartų, pergalių ir problemų, sveikatos ir ligų.
Be to, kasdienis pietų virimas, skalbinių džiaustymas gerai veikia mano protą, neleidžia nuskristi nežinia kur, įtvirtina realybėje, gelbsti nuo ego pertekliaus.
– Ką dar veikiate, kai neiliustruojate?
– Mąstau arba beprasmiškai žiūriu į tolį. Taip pat, deja, esu šiek tiek priklausoma nuo interneto.
Mėgstu lankytis naudotų prekių parduotuvėse, kurių Lenkijoje daugybė. Ten galima rasti tikrų lobių, iš kurių vėliau gimsta mano knygos.
Pavyzdžiui, kaip tik ten už du zlotus nusipirkau ritinį gražių apmušalų, iš jų sukūriau visą metaforišką knygą apie mėnesines „Mergaitės karalystė“ (lenk. „Królestwo dziewczynk“); arba senų siūlų, užvyniotų ant kartoninių ričių, iš kurių padariau kitos knygos personažus.
Tai tarsi kokia medžioklė, niekada nežinau, ką užtiksiu, ir šitai man baisiai patinka. Mėgstu pasikliauti atsitiktinumais.
Garsi ir Lenkijoje, ir Pietų Korėjoje
I.Chmielewska (g. 1960) – knygų vaikams ir suaugusiesiems kūrėja. Grafikos studijas baigė Torunėje (Lenkija), kurioje iki šiol gyvena ir kuria, dėsto knygos dizainą.
I.Chmielewskos knygos leidžiamos Japonijoje, Kinijoje, Meksikoje, Taivane, Portugalijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Ko gero, ji labiausiai žinoma Pietų Korėjoje, kurioje klesti paveikslėlių knygų rinka. Per pastaruosius dešimt metų šioje šalyje išleista per 20 I.Chmielewskos knygų.
Pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Svarbiausi: Auksinis obuolys Bratislavos iliustracijų bienalėje (2007 m.), iliustruotojų „Oskaru“ vadinamas apdovanojimas „Bologna Ragazzi Award“ Tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje (2011 ir 2013 m.).
Interviu iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė.
