Jų protesto aktuose menininkas užčiuopė tuomet draustų avangardinio meno formų užuomazgas: „pogrindžio“, performanso ir meno destrukcijos. 2014 m. „Muziejaus“ ekspozicija buvo perkelta į knygos formatą.
- Geresnę atmintį turintys žmonės prisimena Dainių Liškevičių kaip menininką, kuris prieš kelioliką metų šokoladu „išniekino” valstybės simbolį tautinę vėliavą ir besisukančiu vilkeliu pavertė religijos simbolį Jėzų Kristų. Ką pasakytum apie šiuos kūrybos aktus iš dabartinės perspektyvos?
- Mano požiūris mažai pasikeitė. Šokoladu ištepta vėliava nėra jos išniekinimas. Videoperformansą reiktų atskirti nuo vėliavos draskymo ir kitų protesto aktų. Jį galima labiau sieti su Turino drobule, nes čia nuvalomas veidas ir atspaudžiamas paviršius. O žiebtuvėliu kaitinamas šokoladas asociatyviai nurodo į narkotinę medžiagą, kuo kartais gali tapti ir tampa patriotizmas su visomis politinėmis manipuliacijomis.
Performansas mus nukelia į sovietmečio laikotarpį, nes kūrinio pavadinimas pasiskolintas iš animacinio filmuko „Mes ieškome Juodulio” (rusų kalba – „Kliaks”). Šio filmuko pagrindinis neigiamas herojus Juodulys viską tepliodamas keliauja per dailininko geriausių piešinių albumą, o jį besivejantys du filmuko herojai, berniukas ir mergaitė, Robinzono saloje sutiktą juodaodį palaiko Kliaksu.
Taigi šis kūrinys, sukurtas 2000-aisiais, per ironiją kalba apie patriotiškumą ir jo sąvoką. Tuo metu tikėjau, kad po 10 metų patriotizmas Lietuvoje bus paremtas ne tautiškumu, bet pilietiškumu. Paradoksas tas, kad į Lietuvą atvykęs ir apsigyvenęs italas, prancūzas ar švedas tampa didesniu patriotu nei seniai čia gyvenantys žmonės.
Kita vertus, šis kūrinys kalba ir apie Lietuvoje vyraujančią homofobiją. Ar juodaodis gali būti teisėtas šios šalies patriotas? Ar mes tai priimtume? Vėliava čia nėra išniekinta, ji – nuoroda į mus pačius. Šis kūrinys buvo įterptas į mano naujausią projektą „Muziejus”, kuriame įgavo papildomų prasmių.
- Kokius Lietuvos meno istorijos mitus dekonstravo tavasis „Muziejus”, 2012 įkurdintas kitame muziejuje – buvusiame Revoliucijos muziejuje?
- Įdomu, kiek žmonių žino, kad dabartinė Nacionalinė dailės galerija įsikurdino buvusiame Revoliucijos muziejuje ir kad statinio fasadas, sudalintas į tris dalis, simbolizuoja plazdančią raudoną vėliavą? Statinys ir buvo precedentas įkurdinti savąjį muziejų jame.
Galėčiau pacituoti savo filmo „Laisvalaikis” herojaus žodžius, kuriuos jis sako stovėdamas šalia šio pastato: „Dabar mes esame prie Revoliucijos muziejaus, bet kas žino, galbūt ateityje revoliucija taps nebeaktuali ir šiame pastate įsikurs kosmonautikos centras, daugiafunkcinis prekybos centras ar Nacionalinė dailės galerija”. Manau, kad šie žodžiai daug pasako. Iš dabarties nukeliauti į praeitį ir bandyti spėti ateitį – tai tarsi kelionė laike...
- Antanas Kraujelis, Romas Kalanta ir Bronius Maigis knygoje vadinami „trimis neaiškiomis revoliucinėmis asmenybėmis”. Kuo jos neaiškios?
- Totalitarinis režimas sovietmečiu kultūrą smarkiai represavo ir izoliavo nuo pasaulio meno raidos, todėl meno procesai buvo lėti, neretai įgydavę tik lokalų atspalvį. Tokioje represyvioje sistemoje modernesni meno reiškiniai ar jų užuomazgos pasireiškė netikėtais veiksmais, o tam tikras kultūros tendencijas lėmė ne vien menininkai, bet ir revoliucionieriai, keistuoliai ar disidentai. Tokius asmenis Vytautas Kavolis apibrėžia kaip „neaiškias revoliucines asmenybes” .
Būtent ši savivoka paskatina asmenis imtis radikalių priemonių ar veiksmų, keičiančių ir veikiančių pačią kultūrą. Juk Romas Kalanta nepriklausė jokiai politinei grupuotei, jis buvo tik paprastas jaunuolis, o jo atliktas protesto aktas buvo tarsi meteoritas – nenuspėjamas įvykis tuometinio sovietinio režimo sukaustytoje Lietuvoje. Tai protesto aktas, kuriuo nebuvo siekiama tapti didvyriu, tai buvo asmeninė protesto išraiškos forma.
Antras pagal žinomumą Lietuvos rezistentas – Antanas Kraujelis, paskutinis partizanas Lietuvoje. Nors partizanų klausimas daugiau neturėtų būti kvestionuojamas, bet, deja, tai vis dar vyksta. O trečioji asmenybė, kuri stipriausiai įkūnija „neaiškios” revoliucinės asmenybės sąvoką, būtų Bronius Maigis. Jis, deja, mažiausiai žinomas. Jo atliktas politinio protesto aktas nėra plačiau suvoktas – turiu omenyje jo išpuolį 1985 m. prieš Rembrandto paveikslą „Danają” Leningrado Ermitaže.
Aš juos tarsi integruoju į sovietinių laikų meno istoriją, kaip uždraustų to meto meno krypčių atstovus. Per juos veriasi visa knyga, laikmetis ir kūrėjo sąvoka.
- „Muziejus” kaip vizualiojo meno kūrinys buvo transformuotas į knygą. Ko šis kūrinys neteko ir ką įgavo? Kokie šios transformacijos pliusai ir minusai?
- Po projekto „Muziejus” pristatymo Nacionalinėje dailės galerijoje supratau, kad daugiau šio kūrinio nebus įmanoma parodyti. Bijojau, kad jį išardžius visa didžiulė masė įvairiausių daiktų – meno kūrinių, fotografijų, sovietmečio artefaktų ir ypač asmeninių daiktų – nebebus surinkta į vieną vietą, nes visi daiktai grįš į savo pirmines vietas. Tada kilo mintis šį projektą perkelti į knygą.
Pesimistinės mintys nepasiteisino, o „Muziejus”, įgavęs ir knygos pavidalą, tapo mobilesnis – jis lengviau keliauja ir sveria tik 1 kg 400 g, o ne 400 kg, supakuotų į 10 didžiulių dėžių...
- Meninėmis priemonėmis iš užmaršties prikėlus B. Maigio atliktą meno destrukcijos aktą, jis šiaip ar taip paverčiamas menu. Kaip vertini tokį prieštaravimą?
- Kaip vertinti tokį prieštaravimą man, jums, visuomenei ar kultūros elitui? Mano noras buvo šį užmirštą, galbūt sąmoningai užmirštą įvykį įvardinti ne kaip Lietuvos „gėdą”, bet įšiuolaikinti kaip „art destruction” meno pavyzdį Lietuvoje. Dėl to jis knygoje ir susitinka su J. P. Sartre'u Nidoje 1965 metais.
- Knyga kupina daugiaprasmių sovietmečio artefaktų. Kurie iš jų mieliausi asmeniškai?
- Mano asmeniniai daiktai man yra patys brangiausi, jie netgi brangesni nei mano sukurti meno kūriniai, pvz., šeimyninis fotonuotraukų albumas arba sugedęs mikseris, kuriuo vaikystėje buvo plakami pieno kokteiliai. Jų atsisakyti būtų labai sunku, kaip ir diplomo, kurį gavau 1985 m. už kūrinius, eksponuotus Kauno parodų rūmuose.
Pavyzdžiui, negaliu atsidžiaugti Taurakalnio turgelyje už 2 litus pirktu nežinomo dailininko kūriniu, kuris buvo ištrauktas iš to laikmečio neatpažintų įvairiausių nereikalingų daiktų chaoso ir praplėtė knygoje nagrinėjamą dailininko-kūrėjo temą. Dabar šie daiktai knygoje yra saugūs.
Muziejuje preparuojami sovietmečio istoriniai įvykiai, kurie dabartiniam jaunimui tokie pat tolimi, kaip ir smetonmečio. O kokie pastarųjų 23-ejų metų įvykiai būtų radę savo vietą „Muziejuje”? Ir kodėl jos nerado?
Įvykių Nepriklausomoje Lietuvoje iki 2012-ųjų buvo daug, bet man svarbiausias pasirodė delfino Glorija piešinys, sukurtas 2008 m. Klaipėdos delfinariume – trijų spalvų kompozicija: geltona, žalia, raudona. Tad jį įtraukiau į savo „Muziejų”.
