Kas bendra tarp vaikų rašytojo ir prodiuserio? Tarp teatro bei kino režisieriaus ir kantri bei folkstiliaus atlikėjo? Tarp ilgesingų liaudies melodijų ir šiuolaikinių elektronikos priemonių? Turbūt tai, kad šitaip kuriantis žmogus kalba apie tai, kas jam rūpi, įprasmina save šiame pasaulyje.
V.Stakėnas ir V.V.Landsbergis yra puikiai pažįstami dainuojamosios poezijos žanro gerbėjams, abu žino būdų, kaip pasiekti žiūrovų širdis. Prieš jųdviejų pasirodymą su solinėmis programomis vienoje scenoje kovo 29 d. Šv.Jonų bažnyčioje pasiteiravome apie būsimą koncertą, pasiruošimą jam, klausytojus ir bardų judėjimą.
- Ne pirmą kartą koncertuosite bažnyčioje. Ar koncerto vieta įpareigoja? Ar reikalauja specialaus pasiruošimo?
Virgis Stakėnas: Bažnyčia yra labai specialu... Man, ex-homo sovieticus, buvo nedrąsu, kai teko tai daryt pirmąkart (įvyko Vakaruose). Neįprasta akustika, vitražų šviesa, Nukryžiuotojo žvilgsnis... Dabar tarp bičiulių turiu ir kunigų. Vertinu ir gerbiu. Suprantu, kad jei mane čia pakvietė – jei mane čia PRIĖMĖ, turiu nenuvilti. Visiems koncertams ruošiuosi atsakingai. Bažnyčiose - taip pat.
Vytautas V.Landsbergis: Kultūra ir liturgija turi bendrų savybių – apvalo, nuskaistina ir pakylėja, sujungia vienišuosius. Koncertuoti bažnyčioje ar alubaryje, aišku, nėra tas pats. Bažnyčia atlikėją apgaubia vienokio pobūdžio aura, alubaris kiek kitokia. Tad vieta ne tik įpareigoja, bet ir prideda arba atima.
Bažnyčia šiuo atveju padeda, prideda. Specialaus pasiruošimo bažnyčia nereikalauja, nemanau, kad ten atsidūrę bardai pradeda giedoti vien religines ar apeigines giesmes. O kas tos religinės giesmės, kita vertus? Man Vytauto Kernagio ir Sigito Gedos „Baltojo Nieko dainelės“ yra absoliučiai religinės.
Išskirtinė programa bus nebent ta prasme, kad šįkart bandysiu koncertuoti su nauju žmogum – Gvidu Kovėra, kuris daugeliui yra pažįstamas kaip entuziastingas etnokultūrininkas, rylininkas, dūdmaišininkas. Parengėme keletą staigmenėlių, turėtų būti smagu.
- Kokiose neįprastose vietose jums yra tekę koncertuoti? Koks pasirodymas labiausiai įstrigęs atmintyje?
V.S.: Nemažai teko groti neįprastose vietose – stotyje, mėsos parduotuvėje, autobuse, kariniame transporteryje, ambasadoje, traukinyje, kalėjime, prezidentūroje, kunigų seminarijoje, policijoje... O sykį grojau ant bažnyčios stogo – Panevėžyje, per Šv.Trejybės bažnyčios atšventinimą Sąjūdžio laikais. Visi pasirodymai yra unikalūs ir suteikia vertingos patirties.
V.V.L.: Įsimintiniausi koncertai buvo sugriuvusiame malūne Dūkšto ąžuolyne, Panevėžio moterų kalėjime, dainavimas su vaikais Vilniaus onkologinėje ligoninėje. O keisčiausias prisiminimas iš Australijos: per koncertinę kelionę giminaičiai nusivežė į kalnus, į poilsiavietę, kur šventėme gimtadienį. Buvo vakaras, atsisėdau po dideliu eukalipto medžiu, į kurį nakvoti ką tik buvo suskridęs pulkas baltųjų papūgų. Aš pasiėmiau gitarą ir ėmiau dainuoti dzūkišką raudą – būtumėt girdėję, kaip jos staiga puolė pritarti! Draugiškai, triukšmingai ir... ganėtinai pašaipiai.
- Kaip apibūdintumėte savo klausytoją? Koks tai žmogus?
V.S.: Jei jis atėjo klausyti manęs – žino, kur ir kodėl. Ir aš tai žinau, todėl vyksta dialogas. Pasakoju apie savo gyvenimą ir mainais gaunu jo. Išsikraunu ir įsikraunu. Savotiškas kūrybos variklis. Turi reikalauti iš savęs maksimalaus nuoširdumo. Kitaip jis – klausytojas – nebeateis...
V.V.L.: Yra tokia liūdnokų, švelnių, neagresyvių ir humorą (autoironiją) suprantančių žmonių rūšis, kuriuos dažniausiai ir susitinku savo koncertuose. Aš juos vadinu rudnosiukais, kaip ir save, be abejo.
Naujojoje knygelėje apie Rudnosiuką jiems skirta visa pasakėlė: „Kodėl Rudnosiukas? Turbūt pastebėjote tokį reiškinį: kai pradedi ką nors svarstyti, aiškintis, rašyti, kankintis, tai klausimų tik daugėja... Pavyzdžiui: o kas tas Rudnosiukas iš viso? Kodėl jis Rudnosiukas? Žmogus tai ar meška? Ar koks kitas gyvulys? Su ragais ar be... Jaunas ar senas? Plaukuotas ar nuplikęs? Įsimylėjęs ar vienišas? Jam pasisekė, kad jis Rudnosiukas, ar nepasisekė?“
Pabaikite sakinį: vienoje scenoje norėčiau pasirodyti su ...
V.S.: Sąrašas būtų pernelyg ilgas. O kadaise troškau, jei ne scenoje, tai bent privačiai pamuzikuoti, pabendrauti su dviem savo guru. Bičiuliai jau buvo nutiesę tiltus į Vladimirą Vysockį. Nespėjau, išėjo...
Antrasis guru – kitais dainuojantis poetas, ištisos epochos simbolis, folklegenda Robertas Cimermanas, daugiau žinomas Bobo Dylano vardu. Bet pamačius koncertuose jo atsiribojimą nuo auditorijos (net ir per koncertą Vilniuje tai buvo matyti), kažkaip noras praėjo. Tebegerbiu dėl to, ką nuveikęs prieš 30, 40, 50 metų, bet....
V.V.L.: Su Vladimiru Putinu... Norėčiau su juo padainuoti dainą „Chotiat li russkijie vojny?“. Aišku, pageidautina ne okupuotoje Lietuvoj ir ne nuo šarvuočio, o Anykščiuose - taikiai, draugiškai...
- Kas jus stebina, džiugina, o gal kaip tik liūdina ir priverčia nerimauti dabartiniame dainuojamosios poezijos judėjime?
V.S.: Nepatinka, kai kuriantys/dainuojantys ne gimtąja kalba taiko į Dainuojamosios poezijos erdvę. Tik su motinos pienu gauni tapatybę.
Antra, yra gudručių, pajutusių patogią nišą sėkmingai vegetuoti tiražuojant kitų ir daug kartų atrastas tiesas, dėliojant tekstinių prasmių ir muzikinių harmonijų trafaretus, kai tyliai privatizuojami „koveriai“.
V.V.L.: Džiugina, kad judėjimas plečiasi, stiprėja, atsiranda jaunų fantastiškų atlikėjų, su kuriais jau net groti šalia baugu matant, kokia jų grojimo technika.
O liūdina, kad valstybinės institucijos, ministerijos ir fondai nesuvokia edukacinės, pilietinės ir dorovinės šio reiškinio prigimties: tai nėra komercija, tai yra subtilaus susivokimo žadinimas, jį būtina propaguoti, remti, vežioti po kaimus, Vilnijos kraštą ir kitur. Tai draugystės, ne karo zona. Negi valdžios žmonėms ši pilietiškumo ir taikos zona taip nepatinka?
V.Stakėno ir V.V.Landsbergio koncertas vyks kovo 29 d. 18 val. Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje. Bilieto kaina: 25-30 Lt.
