Šiemet visas pasaulis mini prancūzų rašytojos, „naujojo romano“ krypties atstovės, dramaturgės, scenaristės ir kino režisierės M.Duras gimimo šimtmetį. Išskirtinė M.Duras biografija, intelektualinis potencialas, nežabota aistra ir atvirumas, iš knygos į knygą keliaujanti meilės ir mirties poetika... Nieko nuostabaus, kad apie šią moterį tebekalba literatūros tyrinėtojai, kino kritikai, skaitytojai. Ji iš tų, kuriems galima pritaikyti daugybę epitetų – neretai net prieštaraujančių vienas kitam. Arba apsiriboti vieninteliu – M.Duras yra legendinė.
Bene garsiausią savo romaną „Meilužis“ M.Duras išleido 1984 metais. Jame pasakojama apie rašytojos jaunystę, praleistą Indokinijoje. Šis romanas laimėjo prestižinę Prancūzijos Goncourt'ų premiją ir buvo parduotas 1.5 milijono egzempliorių tiražu. 1992 m. „Meilužis“ buvo ekranizuotas, filmą režisavo Jeanas Jacques'as Annaud.
Pjesę „Savanos įlanka“ M.Diuras rašė bei Paryžiaus „Rond-Point“ teatre režisavo beveik tuo pačiu metu, kai buvo parašytas garsusis „Meilužis“. Tad nenuostabu, kad kūrinių tematika artima. Žinoma, svarbiausios temos, kaip ir visoje M.Diuras kūryboje, – meilė, aistra, mirtis. Temos, kurias pati Marguerite skausmingai jautė ir liudijo visu savo gyvenimu.
M.Duras rašymo stilius novatoriškas. Tačiau priešingai nei kiti avangardinės krypties atstovai, M.Duras nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai terūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Daugelio rašytojos kūrinių dialogų sakiniai yra tarsi nepilni – pagrįsti lengvai nuspėjamų žodžių kalboje praleidimu. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilė, ypač ankstyvuosiuose M.Duras romanuose, suprantama kaip išsigelbėjimas nuo betikslio gyvenimo rutinos.
Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Jeanas Francois Josselinis 1998 m. savo straipsnį savaitraštyje „Le nouvel observateur“, pavadintą „Visa tiesa apie M.Duras“, baigia taip: „Ar ji buvo didi rašytoja? Tiksliau būtų sakyti – ji buvo absoliuti rašytoja. Nes M.Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus. Ji ne iškraipė tikrovę, o ją kūrė. Greičiau fantazuotoja, nei apgavikė. Nevikri ir patyrusi, žiauri ir švelni. Paradoksali – pernelyg. Beje, ji dėl nieko nežinojo saiko. Galima tik mylėti arba neapkęsti – šią įžūliai akiplėšišką mažytę, besisukančią su pačia savimi vienišo valso sūkuryje. Ar buvo ji literatūros grandė? Geriau pasakyčiau taip: ji buvo mūsų literatūros Edith Piaf ir, panašiai kaip ir ji, be perstojo dainavo apie meilę.“ Spektaklio „Savanos įlanka“ premjera birželio 18 ir 19 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose (Taikos pr. 70).
