Tautos mažėjimas verčia atsigręžti į tradicinę kultūrą

Pusantro tūkstančio kolektyvų, 37 tūkstančiai šventės dalyvių po pustrečios savaitės sugužės į Vilnių, į jubiliejinę Dainų šventę, kad ištartų: „Čia – mano namai“.

Oficialiai pripažįstama, kad Dainų šventės tradicija yra tautinės tapatybės raiška. Bet dabar vis dažniau tenka išgirsti, kad mažai tautai neįmanoma išlaikyti savo tradicijų, kad globalizacijos sąlygomis apskritai neįmanoma jų puoselėti.

Ką apie tai mano Dainų šventės ir Lietuvos liaudies kultūros centro, kurio viena misijų – rūpintis šalies kultūros savitumo išsaugojimu, prisidėti prie tautinės tapatybės valstybėje kūrimo, vadovas Saulius Liausa?

– Prieš gerą ketvirtį amžiaus, visuomenėje papūtus permainų vėjams, viename lietuviškų savaitraščių buvo surengta diskusija apie dainų šventes. Joje dalyvavę garbūs profesoriai pareiškė, kad šios šventės - tai sovietinės fasadinės kultūros elementas ir neturi ateities. Kaip dabar žiūrite į tokias kalbas? - pasiteiravau S.Liausos.

– XIX amžiuje atsiradusi dainų švenčių tradicija susijusi su tautos formavimusi, tapatybės išryškinimu, išsivadavimo judėjimu. Žmonės, kurie tyrinėja kultūros procesus, mato, kad Dainų šventė yra vienas kovos būdų. Neatsitiktinai visame pasaulyje Baltijos šalių išsivaduojamasis judėjimas nuskambėjo kaip dainuojanti revoliucija.

XXI amžius meta dar kitus iššūkius negu tie, kurie buvo prieš 25 metus. Profesorių pranašystės, ačiū Dievui, neišsipildė, dainų šventės toliau gyvuoja, įgauna kitų spalvų ir nematau pavojaus tai tradicijai gesti.

Atvirkščiai, pastaraisiais dešimtmečiais ji dar labiau sustiprėjo. Ir UNESCO Baltijos šalių dainų švenčių tradiciją pripažino kaip unikalų reiškinį, ir mes priėmėme Dainų šventės įstatymą, kitus teisės aktus, pradėjome suvokti, kad Dainų šventė mums yra šiek tiek daugiau nei tik šokis ir daina.

– Globalėjantis pasaulis kelia naujų iššūkių ir pavojų, tačiau jis sykiu aktyvina ir tapatybės paieškas. Ar tauta sugeba subrandinti kultūrą, paremtą savo tradicijomis, ar ji sugeba subrandinti autentiškas savo šalies tradicijas?

Pastaruoju metu tapatybės klausimas tapo lyg ir mada, jos ieško menininkai, verslininkai, politikai.

Kultūra, ko gero, pagrindinė sritis, sugebanti atsakyti į tapatybės klausimą. Juk joje užfiksuota, kuo gyveno mūsų protėviai, kaip jie įprasmino savo kūrybą, kaip jų patyrimas sugulė į tam tikras formas. Čia pat ir istorinis, kraštovaizdžio, tradicijų, papročių palikimas, kalbos elementai. Visa tai ir sudaro tapatybę.

Gaila, kad tautinio tapatumo klausimas mūsų visuomenėje nėra iki galo suvoktas, nebuvo ir kol kas nėra nuosekliai formuojamas.

O juk žvelgiant plačiau, esame nedidelė tauta, 3 milijonai tikrai nedaug ir yra nemažų iššūkių norint išsaugoti savo tradicinę kultūrą. Dainų šventės tam - viena palankių formų.

Antai latvių, estų mažiau už mus, o dainų švenčių tradicijos pas juos dar stipresnės. Latvijoje per pusę dienos visus dainų šventės bilietus žmonės išperka ir reikalauja papildomų koncertų.

Estai savo dainų švenčių tradiciją priima kaip šventenybę – kai minėjo valstybės atkūrimo 20-metį, kai Talinas buvo Europos kultūros sostinė, Dainų šventė buvo vienas pagrindinių renginių. Teko dalyvauti ir įspūdis – neišdildomas. Susirinko, ko gero, kas penktas Estijos gyventojas. Kaip rodo jų atliktas tyrimas, su dainų švenčių tradicija yra susidūrę 80 procentų estų.

Kai pasiteiravome, iš kur toks entuziazmas, mums atsakė: „Kai jūsų liks mažiau nei milijonas, irgi kitaip pažvelgsite į savo tradicinę kultūrą.“

– Dainų šventes įvertino UNESCO, priimtas įstatymas. O iš pačių žmonių ar eina iniciatyva? O gal tai tik Lietuvos liaudies kultūros centro peršama tradicija?

– Jeigu lygintume su latviais ir estais, esame fasadiškesni, linkę į puošnumą, pompastiškumą – gal tai ir su mūsų religija susiję?

Kita vertus, susidomėjimas didelis. Tas entuziazmas, kuris apėmė žmones rengiantis šiai šventei, pranoko visus lūkesčius.

Neseniai buvo susirinkę pasaulio lietuvių atstovai, kurie rūpinasi kultūra savo bendruomenėse. Jie gilinosi į kiekvieną detalę, prašė literatūros apie mūsų šokius, dainas, tradicijas.

Kai kurie jų visai neseniai iš Lietuvos išvykę. Teiravausi, ar jaučia savo tapatybės skirtumą čia ir užsienyje. Jie prisipažino, kad gyvendami Lietuvoje niekada apie tai nemąstė, nes atrodė, kad tai, kas lietuviška, buvo, yra ir visada bus.

O išvykę suvokė: viskas labai trapu, jei patys nesaugosime savo tapatybės, ja nesirūpinsime, niekas už mus to nepadarys.

– Vien šventės pavadinimu „Čia – mano namai“ norime pasakyti, kad tai mūsų tradicijos, mūsų kraštas, mūsų tapatybė. Į modernumą turėtume žengti remdamiesi savo šalies tradicijomis ir palikimu, tuo mes būtume įdomūs ir pasauliui, ir sau.

Šiai šventei apipavidalinti pasirinkome tautinius raštus, spalvas, pirmą kartą skelbiame Tautinio kostiumo dieną, liepos 6-ąją.

Šventė išskirtinė galbūt tuo, kad tai bus ne tik proga susirinkti, pašokti, padainuoti. Stengiamės sukurti tam tikrą terpę, kviečiame atvykti lietuvius iš viso pasaulio ir pabūti toje terpėje, norime trinti ribą tarp dalyvio ir žiūrovo, kalbėti apie bendrus dalykus, pavyzdžiui, tautinį kostiumą.

O šiaip Dainų šventėje, kaip ir anksčiau, bus pagrindiniai renginiai: Dainų, Šokių, Ansamblių, Folkloro dienos, jau daug metų rengiamas kanklių koncertas, vario audrą kels pučiamųjų orkestrai, rengiama liaudies meno paroda, kurią šiemet pateiksime naujai, per XXI amžiaus priemones, pasitelkdami instaliacijas, įvilkdami į kitą drabužį.

Prie kitų meno kolektyvų šiemet prisidės ir mėgėjų teatrai – visų šalies regionų teatro mėgėjai vaidins scenas iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Taip paminėsime ir savo literatūros klasiko gimimo 300-ąsias metines.

Iš visiškai naujų dalykų – visą šventę didžiulėje palapinėje prie Valdovų rūmų veiks vaikų amatų miestelis, kuriame meistrai mokys vaikus pasigaminti įvairių dirbinių. Norime pratinti vaikus prie tradicinių amatų.

Nuo praėjusios Dainų šventės su grupe archeologų, istorikų, dizainerių pradėjome atkurti I-XIV a. baltų genčių, gyvenusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, istorinį archeologinį kostiumą. Atkūrėme 7 genčių drabužius ir bus proga juos pamatyti renginyje Valdovų rūmuose. Reginys irgi bus įsimintinas - senovinis kostiumas bus pristatytas per šiuolaikinį šokį.

– Liepos 6-ąją – Valstybės dieną – raginate visą Lietuvą pasipuošti tautiniu kostiumu. Manote, pavyks?

– Tautinio kostiumo diena – ne deklaracija. Mūsų siekis – nukelti tautinį kostiumą nuo scenos, grąžinti į tautą. Norime, kad žmonės jį prisijaukintų, dėvėtų, kad drabužis asocijuotųsi su Lietuva, čia išugdyta estetika. Ir kad tai būtų ne prievolė, o vidinis poreikis.

Visos Lietuvos per dieną tautiniu kostiumu neapvilksime, to ir nesiekiame, bet esame parengę šiuolaikinių interpretacijų tautinių raštų bei spalvų tema, taip pat įvairių detalių, aksesuarų, kuriuos galės įsigyti šventės dalyviai.

Pagaliau turime ir XXI amžiaus priemonę – ekraną, kuriame bus galima virtualiai pasimatuoti tautinį kostiumą ir nusifotografuoti. Taigi visi turės progą prisiliesti prie tautinio kostiumo vienokia ar kitokia forma.

– Pati organizacinė struktūra ir apimtis užprogramuoja daug rūpesčių, bet ypač erzina padėtis dėl erdvių – nei stadionas pastatomas, nei Vingio parko estrada atnaujinama, nei įrengiamas čia žiūrovų amfiteatras. Kalnų parkas irgi stovi apleistas, kol kas ketverius metus čia ateiname ir jį sutvarkome.

Tai bendras valstybės skaudulys – nesuvokimas, kaip žmogui reikalinga kultūra. Europos Sąjungos pinigų didžiulis srautas eina, o kultūros objektams tenka tik katino ašaros.

– Bent jau šiemet galiu pasidžiaugti, kad nereikėjo iki paskutinės minutės aiškintis, kodėl negali šventėje dalyvauti 37 tūkstančiai dalyvių, kurie pasirengė, o reikėtų tenkintis 32 tūkstančiais, kodėl neužtenka pinigų, kuriuos kažkas nubraukė.

Šiemet dėl tokių dalykų nereikėjo sukti galvos. Pinigai nėra dideli, 2009-ųjų biudžetas, tad sutilpti į jį buvo nemenkas iššūkis, nes paslaugos, kuras ir visa kita pabrangę, tačiau geriau iš anksto žinoti, kiek turi, ir bandyti verstis, o ne gesinti gaisrus.