Parodoje eksponuojami fotografiniai montažai, bet jie jau kiek kitokie. Fuerteventūros saloje S.Paukštys fiksuoja prieš milijonus metų iš sustingusios lavos susiformavusius akmenis ir jų dauburėliuose telkšantį vandenį. Pakraščiuose susidaręs dumblas liudija, jog šios balos greičiausiai jau seniai žiūri į virš savęs plytintį dangų, praskrendančius paukščius, galbūt ir kartkartėmis virš savęs pasirodantį palinkusį žmogaus veidą. Tačiau dabar menininkas šiuose praėjusio laiko ir dabarties veidrodžiuose įkomponuoja savo gyvenimo, prisiminimų, apmąstymų atspindžius: tiek kultūrinius – Tibeto šventyklas bei vienuolius, vaikus, tiek istorinius – praėjusio amžiaus vidurio portretus, taip pat šių dienų moterų aktus. Vaizduose susipynęs laikas, kultūros siužetai atrodo tarsi regėjimai, sapnas, sumišęs su atsiminimais bei aistromis.
Spalvotai fotografuotos uolienos atrodo tokios pat bespalvės, kaip į kadrą įmontuotos nespalvotos fotografijos. Ir nors ant akmenų žaliuojančios kerpės ir telkšančiame vandenyje susidaręs dumblas suteikia spalvos, ši tarsi ne atgaivina, o dar labiau nužudo vaizdą.
Praėjusio amžiaus vidurio portretas, aprėmintas žalsvu dumblo sluoksniu, primena apsamanojusį antkapinį paminklą. Kitur lavos raštai susilieja su fotografijose matomais debesimis ar medžių siluetais, kol galiausiai susidaro įspūdis, jog čia viskas suakmenėję: sustingę besišypsantys ar mąslūs veidai su visu matomu aplinkiniu gyvenimu atrodo tarsi fosilijos. Visos šios nuotraukos - tarsi laiko išgraužtos stiklo fotoplokštelės, o iš tiesų – tai vaizdas, išgraužtas praeities, užmaršties, naikinamas kitų prisiminimų. Šios fotografijos – tai savotiški fotomenininko atminties „sekretai“, kuriuos kiek prakasęs žemę autorius pro stikliuką leidžia pamatyti ir mums.
