„Tegul visas pasaulio blogis paskęsta mūsų atjautoje“, – citata iš Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ 25-ojo sezono misiją lakoniškai apibūdina Mažojo teatro meno vadovas, režisierius Rimas Tuminas. 2015 metų kovo pradžioje režisieriaus R.Tumino premjerų išsiilgusių žiūrovų laukia naujausias maestro pastatymas, suvienysiantis visas Mažojo teatro kūrybines pajėgas, priminsiantis Lietuvos teatro istorijai svarbiausius, kertinius dramaturgijos šedevrus.
Mažojo teatro jubiliejinį sezoną rugsėjo 11 dieną pradėjo dar pavasarį didžiulio publikos dėmesio sulaukusi režisierės Gabrielės Tuminaitės premjera „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo–Vaižganto apysaką. Savitą, aktorių meistryste, grožiu, aistra ir begaliniu žmogaus vitališkumu išsiskiriantį jaunos režisierės spektaklį ovacijomis įvertino Tarptautinio R.Tumino teatro festivalio „Vasara 2014“ žiūrovai. Naujajame sezone „Dėdžių ir dėdienių“ laukia ypač intensyvios gastrolės po visą Lietuvą.
Spalio 23 dieną ypač laukiama pirmoji šio sezono Mažojo teatro premjera „Savižudis“. Spektaklį pagal dramatišką, aštrią, šiurpiai juokingą, savo laiką ir sociumą išpreparavusią dramaturgo Nikolajaus Erdmano pjesę kuria režisierė G.Tuminaitė. Teatrui ypač svarbioje premjeroje žiūrovai išvys ir visus keturis Mažojo teatro aktorių trupės pajėgas sustiprinusius jaunuosius kūrėjus. Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė (pedagogas Jonas Vaitkus), Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas – jauniausioji režisieriaus R.Tumino mokinių karta, savo kūrybingumu, meniniu maksimalizmu ir talentu išsikovojusi aukščiausias pozicijas šiuolaikinio Lietuvos teatro olimpe.
Pristatydama būsimą „Savižudžio“ premjerą G.Tuminaitė teigė: „Mums teko įveikti abejonių dėl N.Erdmano pjesės, tam tikrą pasipriešinimą jai. Iš pradžių skyrėme 10 dienų pasitikrinti, ar įveiksime 1928 metais sukurtą satyrinę pjesę. Repetuodami apčiuopėme jos aktualumą, teatrališkumą, nors išoriškai dirbtinai jos neaktualizuosime. Ypač piktdžiugiškai kūriau pirmą sceną – vyro ir žmonos nakties košmarą. Buvo labai juokinga. Pjesė „Savižudis“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti senstelėjusi – esama „sovietinio“ humoro. Perskaičiusi pjesę nesusižavėjau ja. Bet per repeticijas atradome netikėtų poteksčių, supratome, kad pjesė gerai sukonstruota, bet buitiniu stiliumi režisuoti jos neverta. Skaitant originalo kalba stebina pjesės ritmas ir forma. Mūsų atsinaujinusiam kolektyvui dirbti buvo smagu. Repetuojame nuo pavasario ir medžiaga mus užvaldė, arba tiksliau – mes ją.“
Lapkričio mėnesį Vilniaus mažajame teatre prasidės intensyvios spektaklio mažiesiems žiūrovams „Snieguolė ir septyni nykštukai“ repeticijos. Spektaklio režisierius Evaldas Jaras, pasirinkdamas inscenizacijai klasikinės brolių Grimmų pasakos „Snieguolė“ motyvais grįstą istoriją, siekia moderniai, kūrybingai ir aktualiai perskaityti vaikams puikiai žinomą siužetą. Spektaklyje vaidins Mažojo teatro aktoriai I.Patkauskaitė, Agnė Šataitė, T.Rinkūnas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Mindaugas Capas, Edmundas Mikulskis ir kiti.
2015 metų pavasarį į Mažąjį teatrą tradiciškai grįš jau septintasis tarptautinis teatrinių debiutų festivalis „Tylos!“. Vis didesnes menines ambicijas ir kūrybinę debiutantų drąsą atskleidžiantis festivalis kasmet Mažojo teatro repertuarą papildo tikrais meniniais perliukais. Po šio pavasario „Tylos!“Mažojo teatro repertuare liko režisieriaus B.Latėno garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“. Spektaklyje vaidina jaunosios Vilniaus kolegijos diplomantės.
„Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio žmonės pasakoja visiškai kitus dalykus, kuriuos jie girdėjo ir įsivaizdavo“, – teigia spektaklio „Kelionė be bagažo“ kūrėjai.
Apibendrindama 25-ąjį Vilniaus mažojo teatro sezoną režisierė G.Tuminaitė teigė: „Mano bendraminčių, bendraamžių karta ir aš pati, kaip kūrėja, jaučiu prasmės stygių, mus erzina deklaratyvūs lozungai ir nereikšmingų dalykų sureikšminimas, masinis išprotėjimas dėl tam tikrų sensacijų, tariamų „naujienų“ gaudymas, neveiksnumas. Tarpusavyje visa tai mes jau seniai esame pašiepę. Esame tarsi aukščiau viso šito, stengiamės į tai nekreipti dėmesio, bet tai irgi pavojaus signalas.
N.Erdmano pjesė savaime išprovokavo mūsų norą pasisakyti. Ar teatras nebeturi didelių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai? Informacijos šiukšlyno srautas – nenumaldomas? Pjesėje „Savižudis“ yra informacinės, menų, performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsės sintezė. Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito... Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine.
Pabrėžiu: „Savižudžiu“ mes neanalizuojame politikos ar socialinio reiškinio. Juk teatras veiksmingesnis naudodamasis savo sričiai būdingais įrankiais.
Studijavau kultūros istoriją, antropologiją, bendrauju su buvusiais kurso draugais, skaitau jų tyrimus, publikacijas. Todėl man atrodo juokingos deklaracijos, kad teatras neva „skrodžia“ visuomenę – nereikia niekada tikėti viena kuria nors „rėkiančia“ teorija... „Socialinis teatras“ neretai savitikslis, tampantis dar viena melagystės forma. Socialiniai tipažai, jei jie nėra kūrybiškai pateikti scenoje, tampa melu. Taip gali prarasti nemažai kritiškai mąstančių žiūrovų. Disputą tarp spektaklių supras 5 žmonės. Bendraminčių įdomiau ieškoti.
Pati save tikrinu, ar teisingai apčiuopiu nervą. Teatrui nereikia užsidaryti – esą žiūrovai kvaili ir nieko nesupras. Juk akivaizdu – yra masė ir galinga masė kritiškai ir pažangiai mąstančių žmonių. Reikia pasitelkus visas mums pavaldžias menines priemones padėti šiems žiūrovams iš naujo atrasti Vilniaus mažąjį teatrą. Kreiptis tiesiogiai į juos, parinkti jiems artimą, suprantamą teatrinės kalbos tonaciją, išprovokuoti žiūrovo kritiškumą, galbūt net drąsą mums oponuoti – kol kas tiek pirmųjų šio naujojo teatrinio sezono planų.“
