Jau be pykčio Laima pasakoja, kaip ją, dar 8 metų vaiką, mama pririšdavo virvele prie lovos ir išeidavo linksmintis, kaip dar po 8 metų ją atidavė į vaikų globos namus. Tačiau patirtos vaikystės nuoskaudos ir nemeilė nesutrukdė Laimai susikurti savo pasaulėlio, kuriame – vyras, du vaikai. Ką tik gimusi mažoji Rūtelė teikia daugiausia džiaugsmo. Laima neabejoja – ją aplankė sėkmė: „Sėkmė, kad vaikų turiu, kad antrasis – mergytė, kad vyrą turiu. Ko dar reikia?“
Filmo režisierius pasakoja, kad pirmą sykį Laimą sutiko Ramygaloje vykusiame ožkų festivalyje. Kartu su žmona Julija, taip pat dokumentininke, R.Gruodis jau daugelį metų lankosi įvairiuose renginiuose. Pirmą kartą Ramygaloje rengtas festivalis patraukė jų dėmesį. Čia jie nufilmavo kelis epizodus ir prie tos medžiagos sugrįžo tik po dvejų metų, pajutę, kad ten ras kai ką įdomaus. Patraukė šventėje dalyvavusi Laima ir režisierius nusprendė ją susirasti.
„Atėjau prie Laimos kiemo vartelių ir paklausiau, ar galėčiau įeiti pasišnekėti, pabūti. Pamačiau atvirą giedrą veidą, norą su manimi kalbėtis“, – iš sykio užsimezgusį ryšį prisimena režisierius.
„Sėkmės metais“ filmą režisierius pavadino su lengva ironija. Pasak jo, iš esmės jokios sėkmės Laimos gyvenime nėra: gyvenimas ją skaldė ir tebeskaldo toliau.
„Jei pradėtume lyginti mūsų ir Laimos gyvenimą, galėtume nesutikti, kad Laimą aplankė sėkmė. Toks filmo pavadinimas atsirado tik todėl, kad visada su didele pagarba žiūriu į žmones, kuriuos filmuoju. Norėjosi filmui suteikti šypsenos, pagarbos, jautrumo“, – kalba R.Gruodis.
