Kauno valdininkai nusprendė, kad sieks, jog 2022 metais laikinoji sostinė taptų Europos kultūros sostine.
Praėjusią savaitę Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kultūros institucijos ir komunikacija: kūrybiško dalyvavimo link“.
Jos metu kauniečiai išgirdo padrąsinimų, kad savo siekį prisistatyti Europai galime įgyvendinti, ir patarimų, kaip tai daryti. Tačiau patys konferencijos rengėjai mokslininkai įsitikinę, kad kultūros įstaigos per mažai kreipia dėmesio į kultūros vartotojų poreikius.
– Ar realu Kaunui tapti Europos kultūros sostine? Ar tikrai turėtume ką pristatyti kitoms šalims? – „Laikinoji sostinė“ paklausė vienos iš konferencijos rengėjų, VDU Viešosios komunikacijos katedros docentės Kristinos Juraitės.
– Kaune ne vienus metus vyksta tarptautiniai įvairių muzikos žanrų, kino, fotografijos festivaliai, meno bienalės. Teatro bendruomenė taip pat siekia tarptautinio pripažinimo. Mums šie kultūros reiškiniai yra tapę kasdienybe, todėl patys per mažai juos vertiname.
Manau, kad kauniečiai pribrendę Europai pristatyti tai, ką jau ir taip darome. Galimybė tapti Europos kultūros sostine būtų žingsnis įteisinant Kauną, kaip svarbų kultūros politikos veikėją ne tik Europoje. Taip galėtume ir Lietuvos sostinei parodyti, ko esame verti, nes vilniečiai neretai mano, kad Kaune kultūrinio gyvenimo nėra.
Apie tai, kad turime visas galimybes tapti Europos kultūros sostine, išgirdome ir iš konferencijoje dalyvavusio Europos kultūros komisijos tarptautinių santykių eksperto Hammso Dietricho Schmidto.
Svečias iš Vokietijos, susipažinęs su Kauno kultūrine veikla, tikino, kad mes niekuo nenusileidžiame kitiems iki šiol Europos kultūros sostinėmis buvusiems įvairių šalių miestams.
– Įvairių Kauno organizacijų atstovai sausį ketina pradėti diskutuoti, kokį projektą pristatyti, kad jis laimėtų Europos kultūros sostinės konkursą. Ar patyręs ekspertas patarė kauniečiams, kaip geriau elgtis kuriant projektą?
– 2010 metais Vokietijos regionas Ruras siekė tapti Europos kultūros sostine ir konkursą laimėjo. Prie plano, ką Ruro regionas pristatys Europai, kūrimo prisidėjo ir H.D.Schmidtas. Jis pasidalijo patirtimi, kuri gali būti naudinga Kaunui.
Ruras – regionas, kuriame anksčiau buvo išvystyta pramonė. Ilgainiui jos mažėjo. Regiono politikai, svarstydami, kuo gali vėl tapti garsūs ir įdomūs Europai, nusprendė, jog tai – kultūra.
Todėl 50 šio regiono miestų ir miestelių susivienijo ir pristatė savo kultūrą. Naudodamasis šia patirtimi Kaunas galėtų susivienyti su rajonu. Tai būtų naudinga ir mums patiems, nes provincijoje kultūra mažiau prieinama.
Kauno regionui tapus Europos kultūros sostine toks reiškinys būtų tarsi paskata atrasti meno erdves ne tik įprastose kultūrinėse vietose, bet ir provincijoje.
– Tačiau vargu ar mūsų politikai galėtų susitarti. Greičiau miesto ir rajono vadovai, didžiuodamiesi tarptautiniu pripažinimu, norėtų garbės kiekvienas sau?
– Tyrimai rodo, kad žmonės, besidomintys kultūros reiškiniais, lankantys renginius, parodas, koncertus, labiau domisi ir politiniu gyvenimu, aktyviau balsuoja.
Tai suvokę politikai remdami kultūrą laimėtų, gautų ir daugiau rinkėjų balsų.
– Tačiau gavęs galimybę pasirodyti Europai, miestas turės investuoti į projektus. Su kūryba nesusiję kauniečiai ir taip neretai nepatenkinti, kad menininkai vis aimanuoja, jog jiems stinga pinigų, kad kūrėjus reikia remti iš biudžeto. Ar dėl to nėra kalti patys menininkai?
– Keičiantis gyvenimo būdui ir kartoms, keičiasi ir kultūros vartotojų poreikiai.
Masinio kultūros vartotojo neliko. Susiformavo atskiros grupės, kurioms įdomūs vieni ar kiti meno ir kultūros reiškiniai, renginiai.
Tirdami kultūros įstaigų populiarumą matome, kad jų lankomumas nedidėja. Įstaigos nesugeba prisijaukinti naujų lankytojų. Kultūros organizacijų vadovams ir darbuotojams metas suvokti, kad žmonėms, ypač jaunajai kartai, nebeįdomu į eksponatus ar kitas kultūros vertybes tik žiūrėti, apie jas klausytis.
Kultūros vartotojai nori patys ką nors veikti, išbandyti, sukurti, trokšta betarpiško bendravimo su kūrėjais ar kultūros įstaigų darbuotojais.
Atsiranda naujas kultūros vartojimo ir dalyvavimo joje būdas – socialiniai tinklai, virtualios galerijos, interaktyvios programos. Šių naujų technologijų galimybių daugelis Kauno kultūros įstaigų deramai neišnaudoja, nors jos kainuoja nebrangiai.
Būtina, kad kultūros atstovai nevirtų savo sultyse, nelauktų, ką apie kūrybą kalba vien kritikai, o įsiklausytų į gyventojų nuomonę, vertinimus, pageidavimus, kad pajustų, kas yra jų paslaugų vartotojas.
Būtent per socialinius tinklus kultūros atstovai gali formuoti kultūros vartotojų skonį.
Manau, mažai kas susimąsto, kad medijos, socialiniai tinklai jau tapo madingi, juos galima išnaudoti propaguojant kultūrą, o dalyvauti joje taip pat gali tapti mada.
