Kultūros ministerija jau paskelbė objektus, kurie gali gauti tą paramą, o sąrašas, nors dar tik išankstinis, jau žiebia aistras, kaltinimus.
– Kaip atsitiko, kad kultūros sektorius iki šiol nefigūravo tarp ES paramos gavėjų? Ar kas nors kaišiojo pagalius į ratus, stūmė kultūrą į pašalį, ar patys kultūrininkai buvo apkiautę? – pasiteiravome kultūros ministro Š.Biručio.
– Mūsų kaimynai lenkai, latviai, taip pat daugelis kitų ES narių pasinaudojo galimybe investuoti į kultūros paveldą ir infrastruktūrą ES lėšas jau 2007-2013 metais ir dar anksčiau. Lietuva tokios galimybės neturėjo.
Taip atsitiko dėl kultūros politikos vaidmens valstybės gyvenime tradicijų. Pavyzdžiui, Suomijoje jau 2002 metais patvirtintoje valstybės strategijoje menas ir kultūra vertinami kaip finansinės, regioninės ir vietos plėtros dalis.
Estija iš biudžeto kultūrai skiria 1,2 proc. BVP, Latvija 1,1 proc. ir biudžetas nebuvo mažinamas net per ekonominę krizę. O Lietuva kultūrai skiria 0,6 proc., nors, naujausiais duomenimis, kultūra uždirba iki 6 proc. BVP.
Jeigu pažiūrėtume kultūros ir meno darbuotojų atlyginimus, taip pat matytume didelius skirtumus. Latvijoje kultūros darbuotojai vidutiniškai uždirba apie 800 eurų, Estijoje – per 1000 eurų, o Lietuvoje – apie 540 eurų. Kaimyninėse šalyse kultūros darbuotojų atlyginimai gerokai aukštesni nei viešojo sektoriaus vidurkis, o Lietuvoje kultūros darbuotojų atlyginimai vieni mažiausių, palyginti su kitomis valstybei svarbių sektorių sritimis.
Taigi matome, koks skirtumas ir kokie skirtingi valstybių požiūriai į kultūros vaidmenį šalies ekonominiuose socialiuose procesuose.
– Kai tik prabilote, kad ir kultūra turi gauti ES paramą, daug kas sakė, jog tai beviltiška, visos pozicijos užimtos ir įsisprausti nepavyks. Kaip vis dėlto pavyko?
– Lietuvos politikos gairėse kultūrai tenka viena paskutinių vietų, nors tai ir prieštarauja Nacionalinės pažangos komisijos surašytai strategijai iki 2030 metų.
Taigi įtikinti politikus, kad kultūros politika yra viena svarbiausių šalies krypčių, vis dar sudėtinga. Tačiau kultūra kratosi podukros vardo – vis dėlto suspėjo į ES paramos traukinį, nors niekas tuo netikėjo.
Mums reikėjo be papildomų etatų ir tik iš vidaus išteklių parengti visus dokumentus ir įrodyti, kad galime tai padaryti. Neslėpsiu, iš pradžių buvo tikrai labai sunku.
– Kiek ir kokiam tikslui gaus iš ES Lietuvos kultūros sektorius?
– Planuojama, kad iš ES struktūrinių fondu kultūros paveldui ir infrastruktūrai turėtų būti paskirstyta apie 650 mln. litų. Tai nėra tokia jau didelė suma.
– Kur pinigai, ten ir peštynės. Kauno konservatoriai jus jau apkaltino neobjektyvumu sudarant finansuotinų objektų sąrašą. Girdi, proteguojate Kultūros ministerijai pavaldžias įstaigas, į preliminariai finansavimą gausiančių objektų sąrašą nepateko nė vienas Kauno savivaldybės teiktas projektas.
Ar nenutiks taip, kad Lietuvoje liks keli dideli objektai, o mažesnieji bus nustumti į šalį ir negaus galimybės pasinaudoti lėšomis? O gal kaip tik reikėtų ne po arbatinį šaukštelį dalyti, o sutelkti lėšas kokiam nors išties solidžiam nacionalinio masto projektui? Kokiais kriterijais remiantis objektai patenka į sąrašą?
– Skirstydami paramą atsižvelgsime į tai, kokią sumą reikia investuoti ir kokią naudą tai gali atnešti. Galiu garantuoti, kad bus investuojama tiek į nacionalinius, tiek į regioninius projektus. Svarbiausia - efektyvumas. Jei investicijos nesukurs reikšmingos naudos visuomenei, jei neatsiras papildomų paslaugų, lankytojų ir dalyvių, nepagerės kultūros paslaugos kokybė, tokie objektai nebus finansuojami, nesvarbu, ar jie būtų pavaldūs ministerijai, ar savivaldybėms. Jeigu restauruosime labai gražų dvarą, bet jis stovės tuščias, tai bus iššvaistytos valstybės lėšos.
O Kauno konservatorių pyktis nėra pagrįstas jokiais racionaliais ES lėšų planavimo argumentais. Aš visada esu atviras konstruktyvioms diskusijoms, racionaliems patarimams ir mano kabineto durys visada tam atviros.
Kad nekiltų abejonių dėl lėšų skirstymo savivaldybėms skaidrumo, svarbu paminėti, ko galbūt nežinojo Kauno konservatoriai, kad visiems savivaldybėse esantiems objektams yra galimybė gauti struktūrinių fondų paramą. Regionų taryba, kurioje yra savivaldybių atstovų, svarstys savivaldybių siūlymus ir nustatys prioritetus. Taigi daug kas pačių savivaldybių rankose, jų objektų likimas priklausys nuo savivaldybių pasirengimo ir projektų kokybės ir reikšmės.
– Jeigu būtų jūsų vieno valia, kaip įsivaizduotumėte idealų ES lėšų panaudojimą kultūrai?
– Lietuvoje vien pradėtų įgyvendinti kultūros projektų vertė – 780 milijonų litų. Kai kurie jų vykdomi tik dėl to, kad kažkada kažkas skyrė pinigų nepamąstęs, ar reikalingas tame regione objektas, kiek jis kainuos, kada bus baigtos statybos, kas jame vyks.
O štai profesionalios koncertų salės Lietuva vis dar neturi, nors apie tai jau seniai kalba visa kultūros bendruomenė, mąstanti apie mūsų ir pasaulio kultūros sklaidą. Pasigendu valstybinio mąstymo, kurio akcentai atsispindėtų investicijose.
Tad jeigu būtų mano vieno valia, lėšos būtų skiriamos tik strategiškai reikalingiems ir apskaičiuotos grąžos objektams, kurių atsiradimu suinteresuotos ir savivaldybės, ir bendruomenės, ir verslas. O kultūros politika ir kultūros vaidmuo šalyje būtų prilyginta krašto apsaugos ir šalies imuniteto stiprinimo funkcijai.
