Parodos tikslas – prisidėti prie Šiaurės juvelyrikos, kaip išraiškingo, nekontroliuojamo ir „kieto“ meno, įvaizdžio formavimo. Nors juvelyrikos, kaip meno rūšies, pripažinimas didėja, ji vis dar yra mažai žinoma, o jos kolekcijų nepamatysime didžiuosiuose pasaulio meno muziejuose. Tačiau šalčiausiuose Europos kraštuose, Šiaurės šalyse, padėtis yra priešinga – ten juvelyrika klesti ir eksponuojama visuose didesniuose muziejuose. Ši juvelyrika skiriasi nuo pusiau pramoninių ar komercinių papuošalų – studijų ar autorinės juvelyrikos. Jos vertę lemia ne medžiagos, iš kurių papuošalai padaryti, bet meninė išraiška ir turinys.
Šiaurės juvelyrika, kaip meno forma, yra palyginti naujas reiškinys, kilęs XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Jos šaknys siekia 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių JAV ir Europos avangardo kryptis, kurias meno istorikai vadina „naująja juvelyrika“.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje kilusi amerikietiška ir angliška nešiojamų papuošalų tradicija 9-ajame dešimtmetyje buvo perimta Europoje. Juvelyrika tapo tarptautinė, o į pirmą planą iškilo urbanizacija kartu su didelių miestų, tokių kaip Niujorkas, Londonas ar Tokijas, gyvenimo stiliumi. Miesto gyvenimas ir technologijos suformavo naujų formų ir medžiagų poreikį. Juvelyrikos dirbiniuose atsirado aliuminis, plastikas bei guma.
Naujoji juvelyrika rodė aiškų dėmesį žmogaus kūnui. 10-ojo dešimtmečio pradžioje dėmesio centre atsidūrė „kūno dizainas“ (kūno plastinė ir kosmetinė chirurgija), kartu išpopuliarėjo chirurginis plienas kartu su ilgaamžėmis medžiagomis, tokiomis kaip niobis ir titanas. Jos suteikė juvelyrikai naujas erdves, bet šios „aukštų technologijų“ medžiagos buvo aptarinėjamos ir kvestionuojamos.
10-ajame dešimtmetyje taip pat iškilo nauja menininkų karta, kuri matė 8-ojo dešimtmečio politines pasaulio problemas ir kuriai buvo svarbios jau pagamintos ir perdirbtos medžiagos. Papuošaluose įkūnijant objektus buvo siekiama juvelyrikai suteikti autonomiškumą. Juvelyrika pagaliau tapo istorijų pasakojimo ir turinio perteikimo būdu, sustiprindama ryšį tarp menininko, papuošalo nešiotojo ir žiūrovo.
Šiandien juvelyrika, kaip ir menas apskritai, atspindi gyvybiškai svarbias idėjas ir šiuolaikinius gyvenimo pokyčius. Ji yra nepaprastai įvairi: pradedant iš tradicinių medžiagų pagamintais papuošalais, baigiant šiukšlėmis, rastais daiktais, interaktyviomis ir skaitmeninėmis išraiškomis. Tačiau juvelyrikoje perteikiama mintis daugiausiai susijusi su medžiagomis, forma ir tapatybe. Daugelis Šiaurės juvelyrikos menininkų diskutuoja apie „tobulo kūno sindromą“, tvarumą, gamtą, lyčių klausimus, rasizmą, vietos mitus ir stereotipus, taip pat ir apie dekoratyvumo bei estetikos problemas, nagrinėja kasdieninio gyvenimo įpročius ir asmeninius santykius.
Parodos „Iš šalčiausio krašto: Šiaurės šalių juvelyrika“ atidarymas. Lapkričio 20 d. 17 val. Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4).
