Juos paskelbė kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovaujantis filosofas Leonidas Donskis.
Naujos sudėties ir naujo pirmininko vadovaujama komisija trečiadienį išrinko šešis laureatus iš galutinio 12 pretendentų sąrašo. Iš viso šiemet į premiją buvo pasiūlyti 43 kandidatai.
Šios premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
Sukūrė daugiau kaip šimtą vaidmenų
77 metų Regimantas Adomaitis – vienas žymiausių ir mėgstamiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Į kino žiūrovų sąmonę jis įžengė kaip žaismingas, tragiško likimo Donatas Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, Girdvainis Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“.
Ekrane ir scenoje R.Adomaičo sukurta daugiau kaip šimtas vaidmenų. Nepamirštami jo Mindaugas ir Mažvydas Justino Marcinkevičiaus istorinėse dramose, Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“, Borkmanas Henriko Ibseno dramoje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Tai vis Henriko Vancevičiaus režisuoti spektakliai. R.Adomaitis ne kartą pabrėžė, kad būtent repeticijos su H.Vancevičiumi ugdė jį.
Aktorius vaidino ir Irenos Bučienės, Algirdo Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose. R.Adomaičio meistriškumu pastaraisiais sezonais galima mėgautis Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“ – R.Tuminas yra pastatęs jį specialiai šiam aktoriui.
2003 m. R.Adomaitis pagal savo užrašus išleido knygą „Mintys scenos paraštėse“, kurioje išvardijo „Septynias siektinas nuostatas“:
1.Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena.
2.Nepraeiti abejingai pro įvykius.
3.Visada atvirai pareikšti savo poziciją, o ne pasilikti ją sau.
4.Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi.
5.Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena.
6.Būti užimtam ne savimi, o kitais.
7.Niekuomet nesakyti už akių to, ko negali pasakyti į akis.
Dar iš knygos: „Esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausia teatre yra, buvo ir liks aktorius, nes būtent jis – gyvas, čia pat jaučiantis ir mąstantis žmogus – išskiria teatrą iš visų kitų menų.“
Baigė rašytojo karjerą
Vienas garsiausių ir produktyviausių Lietuvos rašytojų Jakovas Grigorijus Kanovičius šių metų birželio 18-ąją šventė 85 metų sukaktį. Prieš metus viešėdamas Jeruzalės knygų mugėje G.Kanovičius pareiškė, kad baigia rašytojo karjerą. Pasak jo, reikia mokėti padėti tašką, nes atsiranda pavojus kartotis.
„Sulaukus garbingo amžiaus labai keičiasi požiūris į kūrybą, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs G.Kanovičius. – Kai buvau jaunesnis, laikraštyje perskaičiau, kad susirgo Gabrielis Garcia Marquezas. Pasveikęs jis pareiškė, kad daugiau neberašys. Šiaip ar taip, vėliau jis parašė romaną. Tada vėl ištarė „stop“.
Man atrodo, kad yra riba, kai vaizduotės upelyje atsiranda vis daugiau seklumų, kai ji liaujasi besąlygiškai tarnauti. Tada pats laikas pasakyti, kad jau gana, arba bent sumažinti apsisukimus.
Ta riba kai kuriais atžvilgiais panaši į jauno rašytojo patekėjimą literatūros padangėje. Tik tiek, kad jaunystėje esi pilnas pasitikėjimo ir visiems gali aiškinti, kad dabar aš nuversiu kalnus, kad man joks kitas kūrėjas neprilygsta.
Kartą mano tėvas, kuris jau sunkiai galėjo įverti siūlą į adatą, ištarė, kad net pats greičiausias traukinys anksčiau ar vėliau sustoja.“
Rusų kalba rašančio G.Kanovičiaus plunksnai priklauso 11 romanų, daugybė apsakymų, novelių, kino scenarijų, spektaklių, jis išvertė kelias dešimtis knygų. Visą savo karjerą rašytojas savo kūriniuose narpliojo Lietuvos žydų gyvenimą per pastaruosius 150 metų. Jo kūryba – savotiška Lietuvos žydų gyvenimo saga nuo XVIII a. iki mūsų dienų.
Paakinta G.Kanovičiaus sūnaus Dmitrijaus Kanovičiaus, leidykla „Tyto alba“ prieš kelis mėnesius išleido rašytojo kūrybos rinktinių raštų penkiatomius rusų ir lietuvių kalbomis. Taip pat buvo perleistas 2013 metais pasirodęs prisiminimų romanas „Miestelio romansas“, kuriame pasakojama apie Lietuvos miestelius 1920-1941 metais. Už šį romaną Izraelyje nuo 1993 metų gyvenantis G.Kanovičius pelnė Liudo Dovydėno premiją.
G.Kanovičius – Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos „Booker“ premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“ (1986m.), kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą.
Kiti svarbūs kūriniai: romanų dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“ (1983 m.) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1990 m.), dilogija „Ožiukas už porą skatikų“ (1996 m.), romanai „Nenusigręžk nuo mirties“ (1992 m.), „Žydų parkas“ (1998 m.), „Šėtono apžavai“ (2008 m.).
G.Kanovičius taip pat parašė scenarijus kino filmams „Surask mane“ (1967 m., rež. Algirdas Araminas, LKS), „Ave, vita“ (1969 m., rež. Almantas Grikevičius, LKS), „Žaizdos žemės mūsų“ (1971 m., rež. Marijonas Giedrys, LKS), „Ties riba“ (1973 m., rež. Raimondas Vabalas, LKS), „Ilga kelionė prie jūros“ (kartu su I.Fridbergu, 1976 m., rež. Algirdas Araminas, LKS), „Lizdas vėjyje“ (1979 m., rež. Olavas Neulandas, „Tallinnfilm“), „Palinkėk man prasto oro“ (1980 m., rež. Varis Brasla, Rygos kino studija), „Miško našlaitės“ (1980 m., rež. Kaljo Kiiskas, „Tallinnfilm“).
G.Kanovičius gimė 1929 m. Jonavoje, Antrojo pasaulinio karo metus su tėvais praleido Kazachstane ir Urale, grįžęs Vilniaus universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas. 1948 m. debiutavo kaip poetas.
1953 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993 m. išvyko gyventi į Izraelį. Nuo 1995 m. iki 1999 m. buvo didžiausio JAV rusų kalba laikraščio „Novoje ruskoje slovo“ („Naujas rusų žodis“) korespondentas Izraelyje.
Visada siekia maksimumo
Dar daug žmonių architektūrą supranta kaip pastato fasadą, o architektą – kaip pastatų projektuotoją, kuris rymo ir laukia įkvėpimo, kol galės nupiešti pastatą. Iš tikrųjų architekto darbas ir pati architektūra yra nepalyginamai didesnės apimties. Architektas privalo turėti ir psichologo, ir stratego, ir politiko savybių.
Taip svarsto vienas žinomiausių šalies architektų 51 metų Rolandas Palekas.
„Nepriklausomai nuo vietos, nuo to, didelis ar mažas objektas, kur nors nuošaliai ar miesto centre, save gerbiantis architektas pirmiausia privalo siekti maksimumo, negali atsipalaiduoti. Tik atrodo, kad darbų daug, bet kai pasižiūri – ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti objektus, dėl kurių nesi nusivylęs ir kurie, gali tikėtis, turi išliekamąją vertę“, – viešai yra prisipažinęs R.Palekas.
Šis architektas negali sau leisti darbo daryti atmestinai. Kad jis to paiso, įrodo R.Paleko ARCH studijos darbai: Stokholmo viešosios bibliotekos dalies – G. Asplundo komplekso – plėtros projektas, Vilniuje – pramogų ir laisvalaikio centras „Forum Palace“ (su architektu G.Čaikausku), biurų pastatas „Viktorija“, „Litexpo“ parodų paviljonas, Vilniaus universiteto biblioteka.
Gali suvaidinti bet ką
57 metų aktorė Nelė Savičenko, nuo 1980 metų sėkmingai dirbusi Klaipėdos dramos teatre ir kine, pastaruoju metu tapo būtina dar dviem teatrams - Lietuvos nacionaliniam ir Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrui. Aktorė sukūrė įdomius vaidmenis dirbdama su įvairaus braižo režisieriais – savo mokytoju Povilu Gaidžiu, viduriniosios kartos meistrais Gintaru Varnu ir O.Koršunovu, iš Vengrijos atvykusiu Laszlo Bagossy.
N.Savičenko kūryba porąkart įvertinta „Auksiniais scenos kryžiais“ - antrasis pelnytas šiemet už Arkadinos vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Vaidmenys O.Koršunovo trilogijoje „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“ parodė dar nematytas N.Savičenko talento savybes. Aktorės Gertrūda, Kvašnia, Arkadina – niekšiškų, kartu ir nelaimingų natūrų studija. Reikia išskirtinės drąsos, kad pateiktum vaidmenį kaip save ir save kaip vaidmenį, ypač kai vaidini ne šventąjį.
„Tai – režisieriaus drąsa patikėti, kad ir aš rasiu savyje tokią bjaurybę. O kai tavimi tiki, tada gali suvaidinti bet ką. Bobą. Pabaisą. Ir su dideliu malonumu“, – patikslino N.Savičenko.
Avangardinės fotografijos pirmeivis
68 metų Vilniuje gimęs ir čia kuriantis Algirdas Šeškus dažnai vadinamas Lietuvos avangardinės fotografijos pradininku ir minimas kalbant apie mūsų fotografijos pokyčius XX a. 7-9 dešimtmečiais. Jau tuomet jis turėjo savitą požiūrį į fotografinį vaizdą: ne ieškojo dramatiškų, išskirtinių įvykių ar personažų, o tiesiog fiksavo pro šalį tekančią pilką okupuotos Lietuvos kasdienybę.
Vėliau A.Šeškus atidėjo fotoaparatą į šalį. Per kelis dešimtmečius trukusią kūrybos pertrauką menininkas išgarsėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos ekstrasensų. Jis ne tik gydė, bet ir mokė žmones kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kad toks raktas tinka ir jo fotografijoms, menotyrininkai ir fotografijos istorikai pastebėjo tik prieš keletą metų, atradę ir atidžiai ištyrinėję menininko sandėliuke sukrautą jo darbų archyvą.
2010 metais Lietuvos nacionalinėje galerijoje buvo surengta 1975-1983 metais jo sukurtų fotografijų ir grafikos paroda „Archyvas. Pohulianka“ ir prasidėjo naujas A.Šeškaus fotografinės karjeros etapas. 2012 metais didžiulio publikos ir kolekcininkų sus idomėjimo sulaukė jo fotografijų paroda „Lyrics of Love“ („Meilės žodžiai“) Londono „White Space Gallery“.
Neseniai maždaug pusė tūkstančio žmonių suplūdo į A.Šeškaus parodos „Pilkos spalvos variacijos ir niuansai“ atidarymą „Chateau d'Eau“ galerijoje Tulūzoje (Prancūzija). Parodos kuratorius ir galerijos direktorius Jeanas Marcas Lacabe taip susižavėjo lietuvio darbais, kad buvo atvykęs į Lietuvą pasižiūrėti jo A.Šeškaus bendraminčių ir kitų lietuvių fotografų kūrinių.
Sugrįžęs iš vidinės tremties A.Šeškus ne tik aktyviai leidžia savo archyvinių fotografijų albumus („Žaliasis tiltas“, „Pohulianka. Archyvas“, „Variacija buvimo išorėje tema“), bet ir fotografuoja bei rašo, leidžia savitos gyvenimo filosofijos knygas („Meilės lyrika“, „Įvadas“, „Saka apie Lają“).
Pernai lietuvių bei anglų kalbomis išleista autorinė knyga „Šamanas“, kurioje menininkas prabyla ne tik vaizdais, bet ir žodžiais. Šį rudenį pristatytas naujas albumas pavadinimu „Plastikinių gulbių girgždėjimas“, kuriame menininko darbus papildo įvairūs Lietuvos menotyrininkų, fotografijos tyrinėtojų, menininkų, rašytojų tekstai.
Rašo apie poetus Lietuvoje turbūt nėra nė vieno rašytojo, kuris nepažinotų ilgamečio literatūros lankų artojo Valentino Sventicko. 66 metų literatūros kritikas, eseistas ilgus metus dirba Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktoriumi, redaguoja ir rengia mūsų šalies autorių knygas, rašo apie juos straipsnius ir monografijas. Pastaruoju metu jo dėmesio centre buvo Justino Marcinkevičiaus ir Aido Marčėno gyvenimas ir kūryba. 2008 metais pasirodė V.Sventicko monografija „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“. 2011 metais dienos šviesą išvydo V.Sventicko parengtos knygos, skirtos šviesaus atminimo poetui Just.Marcinkevičiui: „Dienoraščiai ir datos“ ir „Apie Justiną Marcinkevičių: literatūros kritika“. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą V.Sventickas dirbo „Literatūroje ir mene“, leidyklose „Vaga“, „Vyturys“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Kita V.Sventicką dominanti sritis – Lietuvos autorių teisių gynimas. Jis yra buvęs Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos prezidentu, išleido publicistikos knygą „Autorių teisių bumerangai“.
Įvertina indėlį į kultūrą
Į prestižinį apdovanojimą buvo atrinkta 12 kandidatų, o šeši tapo laureatais. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija praėjusią savaitę kandidatais paskelbė aktorius Regimantą Adomaitį, Dainių Gavenonį, Nelę Savičenko, rašytoją Jakovą Grigorijų Kanovičių, literatūros kritiką Eimutį Valentiną Sventicką, chorvedį ir kompozitorių Vytautą Miškinį, dailininkę Birutę Janiną Grasildą Žilytę, muziką Leopoldą Digrį, fotomenininką Algirdą Šeškų, skulptorių Vladą Urbanavičių, architektus Rolandą Paleką, Audrių Ambrasą.
Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga.
Kasmet teikiamos ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip viena gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
Kultūros ir meno premija kūrėjams gali būti skiriama tik vieną kartą. Premijos skiriamos nuo 1989 metų. Šiuo metu kiekvienos jos dydis – 104 tūkst. litų.
Parengė Asta Andrikonytė, Ramūnas Gerbutavičius, Rūta Mikšionienė, Rūta Oginskaitė.
