Su Nicku ir su projektų kuratore (relationship manager) Nicola Smyth kalbėjausi apie Anglijos menų tarybą. Kad geriau suvoktume jos veiklos principus ir faktų aktualumą, pokalbį papildžiau Lietuvos kultūros tarybos realijomis, faktus įrašydamas laužtiniuose skliaustuose. Pavyzdžiui: [Lietuvos kultūros taryba įkurta ne 1946 m., kaip Anglijos menų taryba, o pernai. Ir ji neturi paveikslų kolekcijos. Kol kas?].
Ar čia, šioje salėje, telpa visi Menų tarybos darbuotojai?
Nick McDowell. Mūsų taryboje iš viso dirba daugiau kaip 400 žmonių. Vienas skyrius Londone, vienas Mančesteryje, mažesni, aptarnaujantys regionus, įsikūrę Birmingame, Notingame, Niukasle, Desbore, Braitone, Kembridže ir Bristolyje.
Šiandien ir vėl turite ką spręsti – neseniai Parlamento bendruomenių rūmų Kultūros, medijų ir sporto komitetas pareiškė, kad reikėtų perskirstyti Menų tarybos lėšas, daugiau atriekiant regionams, mažinant Londonui. Kadangi tai ne vien jūsų Tarybos ypatybė, klausčiau, ar tokie pareiškimai daromi nuolatos, ar šis yra išskirtinis?
Nicola Smyth. Tokius reikalavimus girdime dažnai. Aš dabar čia dirbu ketvirtus metus, bet esu dirbusi ir anksčiau, 10-ajame dešimtmetyje. Visada buvo kurstoma įtampa tarp regionų ir sostinės. Anuomet kalbėjausi su Švedijos kultūros tarybos (Kulturrådet) atstovais, jie pasakojo, kad situacija tarp Stokholmo ir regionų klostosi panašiai.
O kaip nusakytumėte Menų tarybos kultūros politiką – gal tai ir būtų atsakymas į priekaištus?
N. McDowell. Esame pasitvirtinę 10 metų strategiją (2010-2020), joje nustatyti penki tikslai: skatinti kokybę ir talentus (excellence and talent development), kuo labiau padėti žmonėms priartėti prie kultūros ir meno, dalyvauti renginiuose, būti lankstiems ir atspariems (resilience and sustainability), plėtoti lyderystę ir įvairovę (leadership and diversity), skirti kuo didesnį dėmesį vaikams ir jaunimui. Sudarėme ir darbų planą, kaip pasiekti kiekvieną iš tų tikslų (jį galima rasti mūsų svetainėje https://www.artscouncil.org.uk/advice-and-guidance/browse-advice-and-guidance/great-art-and-culture-everyone).
Kas nustatė šiuos tikslus? Jūs patys ar Kultūros, medijų ir sporto departamentas [mūsų Kultūros ministerijos atitikmuo]?
N. McDowell. Mes nubrėžėme darbo kryptis, sudarėme planą, paskelbėme internete ir pakvietėme visus apie tai diskutuoti. Konsultavomės su kultūros sektoriumi, susitikome su atskiromis grupėmis visoje šalyje. [Lietuvoje ir tikslus, ir prioritetus sudėlioja ministras.]
N. Smyth. Tačiau, kai iš Vyriausybės gauname lėšas kitiems metams, pasirašome, kad sutinkame su jos nustatytais prioritetais, pavyzdžiui, kultūros sklaida užsienyje 2015-2016 m.
Ar be išlygų sutinkate, ar diskutuojate? Kokie Tarybos santykiai su Vyriausybe, su Kultūros, medijų ir sporto departamentu?
N. McDowell. O, čia yra ką veikti... Tai visada derybų klausimas. Tarkime, departamentas siūlo skirti lėšų eksportui. Gerai, sakome, bet mes norėtume palikti jų ir kultūriniams mainams, nes Menų tarybos lėšos nėra visas kultūros biudžetas. Tada jie atsitraukia ir siūlo skirti lėšų iniciatyvoms Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje ir Meksikoje, nes dabar ten sutelktas britų diplomatijos ir ekonomikos dėmesys. OK, sakome, dirbsime su Indija, bet dėl įvairių priežasčių negalime investuoti lėšų, pavyzdžiui, į Kiniją ir pan. Taigi tas pagarbus atstumas (arms' lenght) trumpėja, ir kai Vyriausybė jau prieina prie peties, mes sakome: negi nesilaikysite „rankos atstumo“ principo? Tada ji atsitraukia. Štai vakar parlamentarai sakė: bandysime reikalauti iš Menų tarybos, kad lėšos būtų perskirstytos. Bet nuo 1946 metų, kai Menų taryba buvo įkurta, valdančiosios politinės partijos pamažu vis dėlto suprato, kad pagarbus atstumas yra geras principas, nes per kitą Parlamento kadenciją viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Ir pagaliau jei pati Vyriausybė būtų tiesiogiai atsakinga už kultūrą, po labai nepopuliarių sprendimų ji katalizuotų visą kultūros lauką ir sulauktų labai įtakingų žmonių beldimo į duris. Todėl jai geriau, kad jie belstųsi pas mus.
Ar kultūros žmonės patenkinti tokia sistema?
N. Smyth. Taip. Ilga istorija tai patvirtino. Kai dirbau prieš dešimtmetį, meno žmonės buvo kiek nusivylę sprendimais, Tarybos darbo stiliumi, bet per tą laiką iš esmės daug kas pasikeitė. Anksčiau trūko skaidrumo, argumentacijos, buvo sunku suprasti, kaip viskas sprendžiama.
N. McDowell. Pavyzdžiui, 2006 m. teatro žmones labai papiktino kai kurie sprendimai, nes gerokai apkarpėme finansus, su tuo niekas nenorėjo sutikti, kol nebuvo argumentuotai paaiškinta.
Didžioji dalis Tarybos lėšų skiriama 700 organizacijų trejų metų veiklai. Pavyzdžiui, Karališkajai operai skiriame po 25 mln. svarų trejus metus iš eilės. Tai daug. Bet nuo 2010 m. nuspręsta, kad gali kreiptis paramos visi – ir didžiulis teatras, ir maža galerija.
Tad koks yra sprendimų priėmimo kelias?
N. Smyth. Paraiškas pirmiausia peržiūri administracijos darbuotojai, tada jos, jei yra tinkamos, keliauja toliau. Administracijos vadovas peržiūri mūsų rekomendacijas, atkreipdamas dėmesį, kaip atrodo bendras vaizdas: kiek mažų, kiek didesnių organizacijų, kaip skirstomasi pagal regionus ir meno sritis – žodžiu, bando užtikrinti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Jo rekomendacijos keliauja į visų penkių regionų tarybas (tarybų nariai nėra etatiniai darbuotojai, jie yra ekspertai, deleguoti politikų ir meno bendruomenės). Taigi, toliau svarsto kiekvienas regionas, o galutinį sprendimą priima nacionalinis tarybos susirinkimas, kuriame dalyvauja pirmininkas, direktorius ir 13 narių (regionų tarybų pirmininkai irgi priklauso nacionalinei tarybai). [Lietuvoje: po KT administracijos patikrinimo, ar atitinka formaliuosius kriterijus, paraiška keliauja pas ekspertus, vėliau jų grupės pirmininkas tuos vertinimus pristato Kultūros tarybai, kuri nusprendžia galutinai.]
O kaip užtikrinate skaidrumą?
N. McDowell. Yra tokia nuostata informacijos laisvė (Freedom of information). Ja remdamasis bet kas gali pareikšti norą pamatyti, kaip įvertinta jo paraiška. Mes jam tai nusiunčiame. Jei paraiškovas nori, gauna ir regioninės tarybos įvertinimą, ir nacionalinės tarybos sprendimą. Jeigu toks informacijos kiekis netenkina, jis gali pateikti skundą ir gaus papildomos medžiagos. Bet skundų sulaukiame nedaug – iš 1150 paraiškovų 2010 m. nepasitenkinimą pareiškė gal 12, o pradėti teismo procesą norėjo tik vienas. Bet buvo atvejų, kai išaiškėjo, kad mes padarėme klaidų, galbūt ne taip vertindami organizacijas ar pan. Tada pakeitėme arba vertinimo, arba kitko tvarką. Tačiau drauge įsitikinome: net jei žmonės ir negauna paramos, jie įgauna patirties, jiems tai naudinga.
Nuo 2007 m. pradėjome rengti mokymus – triskart per metus kviečiame organizacijas, pasakojame apie ekonominę situaciją, apie numatomas programas, prioritetų kaitą ir kt. [Lietuvos kultūros taryba irgi ėmė juos rengti.] Taigi, paraiškovai iš anksto žino, ką turėtų daryti, kad drauge pasiektume nusistatytų tikslų.
O kokia yra pirmoji peržiūra, pirmasis slenkstis?
N. Smyth. Organizacijos tvarumas, numanoma meno kūrinio kokybė, menininko asmuo, sklaida, numatoma auditorija ir t. t. Kreipiamas dėmesys ir į menkesnius dalykus – pavyzdžiui, biudžetą, projekto ar organizacijos riziką, jos darbuotojų patirtį. [Lietuvoje kreipiamas dėmesys, ar organizacija veiksni, ar paraiška formaliai tvarkinga ir teisingai užpildyta. Tačiau biudžeto eilučių niekaip nepavadinsi „menkesniu dalyku“.]
N. McDowell. Gali būti, kad organizacija kuria nuostabų meną ir pasiekia išskirtinę jaunų žmonių grupę, bet jos vadyba ir finansai yra labai rizikingi. Taigi, tada mes sprendžiame, ką daryti, kad sumažintume riziką ir galėtume paremti jų projektą. [2013-2014 m. Anglijos menų taryba parėmė apie 4400 atskirų projektų ir 670 organizacijų veiklą. Lietuvoje 2014 m. gauta 5612 paraiškų, finansuota 2420 projektų; gautos 889 stipendijų paraiškos, suteiktos 438 stipendijos].
Ar jūs remiate daugiausia sritis, o ne bendras programas? Kas ir kaip nustato kvotas sritims?
N. McDowell. Taip, mes remiame, atsižvelgdami į menų sritis. Kalbant atsargiai, yra tokie formalūs asignavimai. Bendrais bruožais tai reikštų – tiek lėšų muzikai, tiek literatūrai, tiek Londonui, tiek regionams, remiantis istoriniais precedentais. [Lietuvoje kvotas nustato Kultūros taryba, remdamasi ankstesnių metų praktika, tačiau šis modelis dar nėra galutinis.]
Istoriniai precedentai Lietuvoje reikštų, kad daugiausia lėšų gautų muzika (taip ir yra), tada sektų dailė, teatras, literatūra. Ir tos pačios organizacijos, neatsižvelgiant į jų projektus. Ar tokie precedentai – arba, kaip mes sakome, paprotinė teisė, – neveda prie inercijos?
N. Smyth. Tai sunku pakeisti. Bet, kai palyginu du laikotarpius, akivaizdu, kad prieš 15-20 metų inercijos būta kur kas daugiau, remtos vis tos pačios organizacijos. Vis dėlto reikia padaryti kažką įsimintinai blogo, kad negautum paramos – sukčiauti, nevykdyti pažadų, leisti lėšas ne tam, kam jos skirtos. Nuo to laiko daug kas pasikeitė iš esmės – tiek organizacijos su savo struktūromis ir požiūriu, tiek mūsų darbas.
Jei peržvelgtume organizacijas, pamatytume, kad iš esmės daug tų pačių kas treji metai gauna dotacijas – Nacionalinis teatras, opera ir kt., tačiau dabar jos pereina tą patį atrankos procesą, kaip ir visos kitos, o kai gauna laišką, kad bus remiamos, gauna ir sutartį su griežtai nustatytais terminais ir įmokomis kas ketvirtį. Aš, kaip kuratorė, susisiekiu su grantų gavėjais, drauge sudarome sutartį, peržiūrime sąmatą, ir visą laiką stebiu jų veiklą. Dabar susikalbėjimo kur kas daugiau, negu buvo anksčiau.
N. McDowell. Taip, didžiosios institucijos gauna didžiąją lėšų dalį – santykis 20:80. Prieš ketvertą metų nagrinėjome tų didžiųjų finansavimą, ypač operos ir baleto. Ar verta remti du operos teatrus (Royal Opera House ir English National Opera), nutolusius per pusę mylios vienas nuo kito pačiame Londono centre? Po keleto metų stebėjimų ir ilgų diskusijų pasiūlėme Nacionalinei operai keisti verslo modelį, nes ateityje ji gaus gerokai mažiau lėšų. Bet norint pakeisti didžiųjų įstaigų, kurios gauna dešimtis milijonų svarų, finansavimą, reikia maždaug penkerių metų „tilto“, kad jos tinkamai pasirengtų „perėjimui“ prie kitokių finansavimo apimčių.
N. Smyth. Be to, svarbu, kad organizacijos gautų atsakymą dėl kito trejų metų laikotarpio tada, kai joms lieka dar metai iki senojo pabaigos – tada tos, kurios negavo paramos, gali planuoti, ką daryti toliau, kur kreiptis, ieškant kitų kelių.
Taigi, kalbatės ir deratės dar iki sutarties pasirašymo. Tačiau tam reikia ir laiko, ir žmonių, tad kiek kuratorių dirba ir kiek projektų jie prižiūri?
N. McDowell. Literatūros komandoje visu etatu dirba 6 žmonės, kiekvienas globoja – labai apibendrintai – 6 organizacijas (nes skiriasi darbas regionuose ir centruose). Kiekvienas vadybininkas atsakingas už 6-10 organizacijų, susitinka su paraiškovais keturiskart per metus (lygia greta lanko spektaklius, kūrybines dirbtuves, kitus renginius). Mes einame ir į tarybų posėdžius, deramės dėl finansavimo. Taigi, dirbama su 670 atrinktų įstaigų ir dar su atskirais vienkartiniais projektais; iš viso Taryboje kuratorių yra apie 150, iš jų 70 – Londone. [Lietuvos kultūros taryboje projektų koordinatorių yra 11, administracijoje iš viso dirba 18 žmonių, jie prižiūri 2420 projektų.]
Ar patys vadybininkai privalo turėti ir atitinkamos meno srities išsilavinimą?
N. Smyth. Taip. Scenos menais rūpinasi žmonės, dirbę scenos menų organizacijose, vizualiųjų menų vadybininkai yra buvę kuratoriai. Aš dirbau vienoje literatūrinėje organizacijoje, po to trejus metus – Taryboje, vėliau – Poezijos draugijoje, o po 10 metų vėl grįžau čia.
Ar tie, kurie dirba Taryboje, gali kreiptis paramos, ar turi suspenduoti savo veiklą?
N. McDowell. Tai įmanoma, jei asmuo puse etato dirba pas mus, puse – kitur. Bet jų paraiškas peržiūri kito regiono taryba kitame šalies krašte. Vis dėlto žmonės jaučia ribas, ir tai yra labiau moralės klausimas. O jei esi nacionalinės tarybos narys, net būdamas menininkas, tu neturi teisės kreiptis į Menų tarybą.
Žmones, kurie nusprendžia dirbti pas mus, skatiname imtis viso etato. Ir norime, kad padirbę čia jie grįžtų atgal į meno sektorius, o iš ten pas mus ateitų nauji, su naujausiomis žiniomis ir geriausiai suprantantys situaciją.
Kaip įvertinate projektus? Ar patys skaitote paremtas knygas, lankote paremtus spektaklius, koncertus, ar pakanka tik recenzijų?
N. Smyth. Darome ir viena, ir kita, kad žinotume bendrą situaciją. Bet kreipiamės ir į meno vertintojus, – nepriklausomus kritikus, apžvalgininkus, savo srities specialistus. Jiems sumokame, kad nueitų į parodą ar koncertą ir parašytų mums ataskaitą. Tokių vertintojų per trejus metus būna 15-20, ir ne po vieną iš srities, kad gautume pakankamai objektyvų įvertinimą. Metų gale išsiuntinėjame ir keleto puslapių savianalizės testą, kurį kiekviena organizacija turi užpildyti. Tai daryti joms nuobodu, atrodo nereikalinga, tačiau tokia savianalizė suteikia daug statistinių žinių.
O kaip užtikrinate finansinę atskaitomybę? Lietuvoje projektų vadovai skundžiasi pragariškomis savaitėmis metų gale...
N. McDowell. Mančesterio padalinyje yra Finansų ir rizikos komanda, kuri peržiūri verslo planus, biudžetus, puikiai nutuokia apie rinką ir įžvelgia galimą riziką. Be to, paramos gavėjai keturiskart per metus turi pateikti finansines ataskaitas. Jei pamatome, kad kas ketvirtį smingama žemyn, skambiname ir klausiame, kas vyksta, kodėl? Jie sako: na, dabar pasikeitė planas, šį ketvirtį negastroliuosime, arba: gavome šiai veiklai paramą iš kitur, tad jūsų lėšas panaudosime kitą ketvirtį arba perkelsime į kitą veiklą.
Taigi, jie gali laisvai keisti numatytas sąmatos eilutes?
N. McDowell. Taip, absoliučiai. Aišku, turi paskambinti ar kitaip mus informuoti. Metų pradžioje jie turi pateikti savo veiklos planą: jūs skyrėte lėšų, mes paskirstysime jas taip. Gera organizacija paskambina ir praneša: mes keičiame tą į aną. Mes sakome: ne, negalima, tai iškreips projekto esmę, arba gerai, pirmyn.
Paprastai projektų biudžetai būna gerokai išpūsti...
N. Smyth. Tada kviečiamės organizacijos direktorių ir jų tarybos pirmininką, kalbamės, nagrinėjame skaičius, prieš pasirašydami finansavimo sutartį. O jei plano smarkiai nesilaikoma, visada galime sustabdyti finansavimą. Sutartyje yra gan stiprūs punktai, saugantys Tarybos vardą, mažinantys riziką ir t. t.
Jei projektas trunka ilgiau nei metus, ar būtina pateikti tarpinę ataskaitą?
N. Smyth. Taip, bet ji gerokai paprastesnė už galutinę.
Kokie didžiausi finansuojami projektai?
N. McDowell. Susiję su statybomis. Jei tai 20 mln. svarų parama, mes ją išdalijame pagal numatomus statybų etapus, po kiekvieno susitinkame su architektu, su vykdytojais, jei viskas gerai, finansuojame toliau. Taigi, tokių etapų gali būti ir 10, ir daugiau.
Ką taip parėmėte?
N. McDowell. Naujausias pavyzdys – Karališkosios festivalių salės (Royal Festival Hall) renovacija Southbank centre. Daugiamilijoninis trejų metų projektas, kurį reikėjo suderinti ir su salės uždarymu, perkeliant jos funkcijas kitur. Parėmėme didžiulį parodų centrą Turner Contemporary Margeite, daug kitų pastatų visoje šalyje. Juos rėmėme 1990-2000 metais, kai sulaukta labai didelių įplaukų iš Nacionalinės loterijos. Didžiausia sėkmė – Tate Modern, dabar užsibrėžta pastatyti Tate Modern 2, ir šis zikuratas jau kyla.6 Didžiausios nesėkmės?.. Menų centras The Public Vest Bromviče,7 jam išleista 50 mln. svarų, bet rengėjai neturėjo veiklos plano ir 2013 m. pastatas buvo galutinai uždarytas.
N. Smyth. Turbūt įdomus būtų Royal Opera House pavyzdys: atnaujinta Gėlių salė (Floral Hall) yra nuostabi, teatras jau dirba ir viskas sutvarkyta, bet statybos buvo katastrofiškos. Jos vargais negalais baigtos tik po televizijos laidos, kai operos darbuotojai atskleidė įvairiausius pažeidimus ir visišką finansinį chaosą. Atėjęs naujas operos direktorius – lordas Tony's Hallas, dabartinis BBC vadovas, viską pakeitė, surengė kultūros olimpiadą ir sėkmingai baigė statybas. Bet viskam sutvarkyti prireikė 10 metų.
Būdamas Anglijoje, negaliu nepaklausti apie kūrybines industrijas – ši didžiulė kultūros ekonomikos kryptis atėjo iš čia, ji netgi tapo Jūsų šalies veidu ir ekonominiu ženklu. Kaip jūs jas remiate? [Lietuvoje kūrybinių industrijų programai iš KT biudžeto 2015 m. numatyta 3 mln. Lt.]
N. McDowell. Tai sudėtinga. Tiesą sakant, aš net nežinau, iš kur atėjo ta kūrybinių industrijų sąvoka, regis, Richardas Florida daugiausia apie tai rašė. Bet kas atsitiko per pastaruosius 10 metų? Manyčiau, valdžia pastebėjo, kad tam tikros pusiau kultūrinių, pusiau komercinių produktų grupės generuoja didžiulį pelną. Pavyzdžiui, dizainas – Aston Martin, Rolls Royce, Viviane Westwood ir t. t. Muziejai, galerijos, architektūra – irgi, nors jau gerokai mažiau. Šiandien kalbama apie 80 mln. svarų, kuriuos generuoja kūrybinės industrijos, 50 mln. svarų ateina iš jų eksporto... Bet jei pažiūrėtume į organizacijas, kurias remiame mes, – jų indėlis būtų labai nedidelis. Tačiau – ir tai stiprusis mūsų argumentas – dabartinės kūrybinės industrijos prasidėjo nuo Menų tarybos paramos inkubaciniu jų laikotarpiu. Galima paminėti miuziklą „Matilda“ pagal Roaldo Dahlio knygą. Pirmiausia jis pastatytas Royal Shakespeare Company Centrinėje Anglijoje (Midlands), po to Vest Ende, o dabar – Brodvėjuje.
N. Smyth. Kai šiemet Frankfurto knygų mugėje manęs paklausė, ar Anglijos menų taryba remia kūrybines industrijas, atsakiau, kad ne. Bet kai pradėjo klausinėti, ar remiame knygų dizainą, leidybą, skaitmenizavimą ir t. t., – išeitų, kad remiame. Tačiau atskiros programos, skirtos būtent toms industrijoms, nėra remiamos pagal menų sritis.
N. McDowell. Kai turime apsispręsti, ką remsime, žiūrime, ar organizacija plėtos grynai komercinę veiklą, siekdama pelno, ir jei taip – jos neremsime. Tai nustatyti kartais labai sunku. Antai parėmėme komercinio leidėjo programą, skirtą jauniems talentams, bet viešieji pinigai komercinėje sistemoje kelia daug gana sudėtingų problemų.
Paminėkite keletą projektų, kuriuos parėmėte ir dabar tuo didžiuojatės.
N. McDowell. Neseniai buvau Niukasle, ten yra dvi išskirtinio lygio muzikos įstaigos. Į Sage Gateshead atvyksta pasaulinio garso dirigentai ir giria šią salę. Iškilo menų centras Baltic – tai buvęs malūnas. Paminėsiu teatro kompaniją Impropable, kuri bendradarbiauja su Metropolitanopera, Sidnėjaus, Madrido operomis. Kornvalio teatro trupė Kneehigh – maža, bet labai svarbi regionui ir visos Anglijos scenos menui...
Ką, Jūsų manymu, būtina skatinti artimiausiais metais?
N. McDowell. Turime dar daug nuveikti, kad suvoktume, kaip geriausia būtų paremti skaitmenines medijas. Ne tai, kas tiesiog skaitmeniškai platinama, bet tuos, kurie skaitmeną kaip mediją naudoja ypatingu, kūrybiniu būdu.
N. Smyth. Būtina ieškoti meno lyderių ir puoselėti tiek kūrybinį jų talentą, tiek verslumą, ypač skirtingose ir nutolusiose bendruomenėse.
Dėkoju už pokalbį.
