Bet pirmiausia jie pasirašė kreipimąsi į Lietuvos valdžią, kurį patys pavadino „desperatiška reakcija“. Išdėstę apgailėtinus faktus, jie klausia: „Ar vis dėlto nereikėtų pagaliau surėmus pečius atsakyti į klausimą europietiškai – jeigu leidiniai reikalingi Lietuvos kultūrai, gal juos reikia ir tinkamai remti? Jeigu nereikalingi – taip ir pasakyti.“ Kaip tik dėl šio klausimo to kreipimosi nepasirašiau. Nereikia klausti. Aišku, kad kultūrinė spauda yra būtina visuomenei, o mūsų užduotis – priminti argumentus, kodėl.
Manantieji, kad kultūros leidinių nereikia remti, paprastai sako, kad jie nuobodūs, juos skaito tik nedidelė grupelė žmonių ir kodėl tuomet jų leidybą turėtų apmokėti visi mokesčių mokėtojai? Dar jie moko, kad leidiniai turėtų „parduoti save“. Lietuvoje tai reiškia: pasipuošti pusnuogių moterų nuotraukomis ir kalbėti apie „žvaigždes“, politikus bei nusikaltėlius.
Tai lyg ir logiška – kodėl visi turėtų išlaikyti kažkokią mažumą? Kodėl, kai dorieji piliečiai kovoja už būvį laisvos rinkos džiunglėse, kultūros leidiniai gali ramiai gyventi Edeno soduose? Suprantu, kad apie tai pagalvojus kyla pyktis. Bet mūsų pykčiu naudojasi tikrieji grobuonys tyliai viską pasiimdami sau.
Užuot reagavę emocijomis, pažvelkime į tuos neatremiamus sveiko proto argumentus kritiškai. Pirmas argumentas: kultūros leidiniai nuobodūs. Nesiginčiju – tikrai daug kam jie ir turi būti nuobodūs, nes jei niekada nelankai parodų ir spektaklių, neskaitai knygų, nežiūri „snobo kino“, nesiklausai profesionaliosios muzikos, tekstai apie visa tai negali būti įdomūs. Juk juose kalbama apie nežinomus žmones, nesuvokiamas idėjas, nepažįstamą pasaulį.
Bet pakaktų nueiti į vieną parodą ir iškart pasidarytų smalsu, ką apie ją galvoja kitas. Nes negali ramiai gyventi su štai tokiu klausimu: ar aš kvailas, ar ten visiškas šlamštas? Dar geriau, jei tas kitas – profesionalus menotyrininkas ir išmano, kas iš tiesų ten parodyta, žino daugiau, nei mato akys. Taigi kultūros leidinių nuobodumas – reliatyvus dalykas. Esu parašiusi knygą apie nuobodulį, tad galiu patvirtinti: kokio nors reiškinio nuobodumas ar įdomumas yra tik mūsų sprendimas. Kitaip tariant, nuobodulys glūdi nuobodžiaujančiojo sąmonėje. Ir kultūros leidiniai čia niekuo dėti. Jei taptumėte mano ar kito kultūrininko draugu feisbuke, pamatytumėte, kaip karštai aptarinėjami tie straipsniai – tarsi tai būtų svarbiausios pasaulyje naujienos!
Čia priėjau prie antrojo argumento – kad kultūros leidinius skaito tik maža grupelė žmonių. Ji iš tiesų nedidelė, jei mąstysime apie visą Lietuvą, apie vis mažėjančius tris milijonus. Tačiau tai yra reikšmingas dydis. Remiantis tik vieno leidinio – „7 meno dienų“ – internetinio skaitomumo bei tiražo statistika, jį kas mėnesį perskaito 10 000 žmonių. Daugelis tų pačių žmonių skaito ir „Šiaurės Atėnus“, ir „Literatūrą ir meną“, ir „Kultūros barus“, ir dar ką nors. Bet nebūtinai. Be to, anuos leidinius skaito dar kiti žmonės, kurie neskaito „7 meno dienų“.
Spėju, kad nuosekliai patyrinėję rastume, jog kultūros leidinių auditorija yra ne tokia jau maža, kaip nori nupiešti jos priešininkai. O jei vis dar atrodo, kad šis žmonių kiekis nevertas visų mokesčių mokėtojų paramos, tuomet klausiu: ar mokesčių mokėtojai žino, ką jie dar remia? Įtariu, kad daug ko neberemtų, jei jiems būtų leista spręsti kiekvienu konkrečiu atveju. Pavyzdžiui, ar sutiktumėte remti Lietuvos ambasadoje Rumunijoje surengtą priėmimą rumunų žurnalistams, pažymint Lietuvos ir Rumunijos draugystės dvidešimtmetį? Ar sutiktumėte apmokėti ministro šuns kirpėjos paslaugas?
Betgi jūs remiate ir apmokate, nes ir ambasados biudžetas, ir ministro alga sudaromi iš tų pačių jūsų mokesčių. Tai kuo blogesni kultūros leidiniai, kuriuose galima pasiskaityti profesionalios, gražia lietuvių kalba parašytos meno kritikos, vaizdingos eseistikos, poezijos ar politikos komentarų?
Dabar jau priėjau prie teiginio, kuriuo visiems tiesiog privaloma tikėti: kultūros leidiniai turėtų „parduoti save“. Nežinau, kodėl turime kalbėti prostitucijos terminais. Gal galima kuo nors pridengti tą santykį su kitu žmogumi kaip su preke? Matau daug save pardavinėjančios kultūros per televiziją. Ji blizga ir dainuoja gražiai šypsodamasi. Daugumai to ir užtektų. Tačiau toms kelioms dešimtims tūkstančių – neužtenka. Jie mato, kad tas besišypsantis veidas yra storai nugrimuotas, o grimas slepia baimę ir rūpestį. Be to, jiems vis dar kyla nepraktiški klausimai. Pavyzdžiui, kokia yra gyvenimo prasmė? Ieškodamas atsakymo pamiršti pardavinėti save. Tai tiesiog nesuderinama.
O dabar klausiu: nejaugi jūs, mokesčių mokėtojai, norite pirkti politikų ir verslo magnatų peršamą mintį, kad tokius klausimus reikia išmesti iš apyvartos? Nejaugi norite gyventi vienmatėje visuomenėje? Mat be kultūros leidinių ji tokia taptų. Nereikia turėti iliuzijų, kad atsikračius kultūros leidinių naštos, dailė, teatras, literatūra, muzika, kinas liktų kaip buvę. Nors viešai kūrėjai tai neigia, dirbdama redakcijoje žinau, kaip jiems svarbu, kad kas nors parašytų apie jų kūrinius įsigilinęs. Nes jei neparašo, to kūrinio tarsi nebuvo. Tarsi nieko neįvyko. Tokia ir būtų Lietuvos erdvė – atrodytų, kad joje nieko nevyksta.
Dienraščiai, žinoma, aptarinėtų ryškius, skandalingus įvykius, bet ištisas tylių, maldingų, mąslių, kritiškų, svajingų kūrinių pasaulis išnyktų be pėdsako. Tuomet, spėju, vis mažiau ko nors ir atsirastų. Juo labiau kad gyvenant ir kuriant Lietuvoje, neįmanoma tikėtis atlygio net kada nors. Tiesiog per mažai žmonių. Bet kūrėjai neimtų kurti verslo ar jam tarnauti, jie tiesiog išsikraustytų kitur. Daugelis jau taip ir padarė, net čia gyvenantys – jų kūrinių mes nematome, nes jiems verta ką nors rodyti tik didesnėse šalyse. O daugelis jaunų kritikų jau lietuviškai neberašo, rašo tik angliškai užsienio leidiniams.
Bet, sakysite, gal tuomet užtektų tiesiog vieno gero kultūros leidinio – būtų pigiau, o kultūros gyvenimas būtų užrašomas. Pasvarstykime tokią viliojančią taupymo galimybę. Taigi – egzistuoja vienas kultūros leidinys. Vienas redaktorius sprendžia, apie ką verta rašyti, apie ką ne. Tarkime, jis mano, kad vienintelis tikras menas – keramika. Taigi leidinyje smulkiai aprašoma kiekviena keramikos paroda, kiekvienas keramikų simpoziumas, aiškinamasi, kodėl aukštaitčiai labiau perka puodus, o žemaičiai – lėkštes, svarstoma, kuri technologija perspektyvesnė – raku ar juodosios keramikos, kokia degimo temperatūra yra optimali.
Be to, visa straipsnių serija skiriama diskusijai apie glazūruotos keramikos privalumus ir neigiamą netaisyklingų Japonijos keramikos formų įtaką lietuviškam puodininkystės amatui. Visi kiti kūrėjai, institucijos, ištisos meno rūšys niekada nepatenka į puslapius – nei popierinius, nei internetinius. Be to, tam redaktoriui patinka tik vienokios rūšies rašymas – lyriški, graudulingi tekstai apie taurų ir gražų gyvenimą. Tuomet viskas, kas aštru, kas kelia nepatogius klausimus, kas kritiška, liktų už borto. Esu tikra, kad ne tik aš, bet ir daugelis mano kolegų geriau jau rašytų angliškai užsienio leidiniams, nei taip. O gal, priešingai, tam redaktoriui patiks jaunatviški pokštai, avangardiniai užslėptos prasmės tekstai? Būtų smagiau, bet tada dauguma skaitytojų nieko nebesuprastų. Ir vėl nudžiūtų kultūros šakos ir beliktų skaityti angliškai arba rusiškai.
Taigi sąvoka „kultūros leidinys“ yra grubus apibendrinimas. Po ja slypi daugybė skirtingų požiūrių ir skonių. Negalėčiau nė pažiūrėti kai kurių kultūros leidinių pusėn. O jų leidėjai ir skaitytojai negalėtų – į mano. Ir to kreipimosi nepasirašiau todėl, kad mano skoniui jis per daug ašaringas. Bet kaip tik šis mano veiksmas laikytinas argumentu už kultūros leidinių įvairovę. O valdžia ir yra išrinkta tam, kad sukurtų sąlygas jai egzistuoti – kad Lietuva būtų ne primityvi ir vienmatė, o brandi ir daugiamatė.
Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidą „Kultūros savaitė“.
