Į Prezidentūros salę susirinko ankstesni Nacionalinių premijų laureatai, kiti kultūros ir meno žmonės, valstybės vadovai. Ceremoniją pradėjo Naujų idėjų kamerinis orkestras jo vadovo, Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureato Gedimino Gelgoto kūriniu „Pabaiga yra pradžia“. Sveikinimo žodį tarė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas Leonidas Donskis.
„Man didelė garbė, kad šiandien pasveikinsime ir apdovanosime tuos, kurie yra geriausi iš geriausių – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, nes mes žinome, kad kultūra – tai galimybė suvokti, kas esame ir kodėl gyvename. Tai – beribė galia, atverianti mūsų tautos savitumą, tūkstantmetę jos istoriją ir nenutrūkstamą kelionę pirmyn. Lietuva išliko, nes buvo kuriama per amžius. Ji atlaikė okupacijas, trėmimus, bandymą nutildyti, nes visada turėjo, į ką atsiremti, jai niekada netrūko drąsių ir nevaržomų kūrėjų“, – pabrėžė prezidentė įžanginėje kalboje.
Pirmajam premija įteikta aktoriui R.Adomaičiui. Jis apdovanotas už legendinius vaidmenis teatre ir kine. Tardamas padėkos žodį, jis apgailestavo, kad žodis mūsų laikais praranda prasmę, įtaką, svorį: „Renkasi valstybių galvos, daug išmintingai kalba, o kraujas Ukrainoje kaip liejosi, taip liejasi.“ Pasaulio aktualijos į prezidentūros Baltąją salę įsiveržė ir ceremonijos pabaigoje, kai prezidentė D.Grybauskaitė priminė, kad šiandien Kijeve žygiuoja tūkstančiai žmonių nešdami dvi vėliavas – Ukrainos ir Lietuvos.
N.Savičenko apdovanojimą gavo už iškilius moterų vaidmenis, už ištikimybę teatro menui. “Man ši premija – didžiausias įvertinimas, kokį esu gavusi. Man paprasčiausiai pasisekė“, – sakė aktorė. Padėkos kalboje ji akcentavo ir Oskaro Koršunovo teatro, kuriame sukūrė ne vieną iškilų vaidmenį, svarbą: „Ačiū, kad man leido tame teatre būti.“ Ji prisiminė ir Klaipėdos dramos teatrą, kur, žengusi pirmuosius žingsnius, dirbo net kelis dešimtmečius. Anot aktorės, kultūrai reikia ypatingų namų ir ypatingų žmonių. Kultūra turi telktis ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose.
V.Sventickas apdovanotas už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą. Savo padėkos kalboje literatūros kritikas pasidžiaugė: „Smagu, kad premijos sulaukė kritikų cechas.“ Nacionalinių premijų komisijai, kurios, anot jo, negali pakeisti jokia valdžia, jis dėkojo, kad pastebėjo ir jo kūrybą.
R.Palekas apdovanotas už miesto ir gamtos darną architektūroje. Architektas savo padėkoje kalbėdamas apie architektūrą, pavadino ją valstybės rūbu. Kaip ir rūbai, architektūra reprezentuoja valstybę visais laikais, o mados mus neretai pasiekdavo pavėluotai. Kaip teigė apdovanotasis architektas, valstybei reikia gražaus rūbo, žmonėms - malonios akiai aplinkos. „Manau, atėjo laikas permąstyti šias nuostatas“, – teigė R.Palekas.
A.Šeškus laureatu paskelbtas už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį. „Sunku nesijaudinti. Juk žmogus miršta ne tada, kai nustoja kvėpuoti, o tada, kai jame užgęsta atspindžiai. Esu dėkingas už tą šviesą, už tą šilumą“, – sakė fotomenininkas.
J.G.Kanovičiui apdovanojimas skirtas už humanistinių vertybių sklaidą literatūroje, už istorinės atminties jautrumą. Izraelyje gyvenančio rašytojo premiją atsiėmė sūnus Sergejus ir perskaitė tėvo padėkos žodį. Rašytojas dėkojo savo bendraautoriui: „Visada mano bendraautoris buvo Lietuva. Ačiū Lietuvai ir tiems žmonėms, kurie man padėjo prikelti mano herojus.“
Premijas laureatams įteikė prezidentė D.Grybauskaitė.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininko L.Donskio žodis per ceremoniją
„Man tenka didelė garbė tarti žodį apie žmones, be kurių tiesiog neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos, jos nuostabios kultūros, jos meno. Man į galvą ateina asociacija – Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“, kuris tapo laikotarpio ženklu. Jame yra toks epizodas: kai tikras blogio įsikūnijimas, tuometis totalitarinis vadeiva pradeda kalbėti apie tai, kaip jie iš naujo išmokys visko, apšvies gruzinų tautą. Ir dailininkas Sandro Baratelis pasako: „Bet ko jūs galite išmokyti tautą, kuri pasauliui davė „Karžygį tigro kailiu“ ir Šotą Rustavelį? Ko jūs galite ją išmokyti?“ Tą patį būtų galima pasakyti ir apie mūsų dienas. Ko galima demagogija ir melu agresyviai išmokyti šalis ir tautas, davusias pasauliui tuos, kurie liks amžinai? Diktatoriai, demagogai ateina ir nueina. Yra dalykų, kurie liks visada. Mes suprantame ir jaučiame, kad Lietuva yra, buvo ir bus ne tik dėl savo atsidavimo vakarietiškai demokratinei laisvai valstybei, bet ir dėl savo nuostabios kultūros. Mes tariame žodį Lietuva, ir suprantame, kad tai yra sąvoka, tiesiogiai susijusi su mūsų didžiaisiais. Šalis, davusi pasauliui Kristijoną Donelaitį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Joną Meką, šalis, davusi pasauliui Vytautą Kavolį, Mariją Gimbutienę, nuostabų lietuvių teatrą, muziką, – šitokia šalis yra, buvo ir bus. Todėl svarbu visada prisiminti, kad kultūra niekada nėra izoliuotas žemynas. Ji visada dalyvauja kuriantis valstybėms, joms tobulėjant, deja, kartais ir degraduojant. Kultūra yra visur. Lietuvos patirtis yra įkvepianti, nes mes žinome, kad kuriant modernią Lietuvos valstybę tiesiogiai dalyvavo humanitarai, rašytojai, menininkai. Mes puikiai žinome, kad iki Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje kaip Lietuvos ambasadorius dirbo Oskaras Milašius. Nuostabūs rašytojai tapdavo diplomatais, politikais. Tai – puikus vertėjas Juozas Urbšys, tapęs užsienio reikalų ministru, rašytojas Jurgis Savickis, talentingas diplomatas, dirbęs Tautų Lygoje Ženevoje, prieš tai – Šiaurės valstybėse, vienas įdomiausių lietuvių rašytojų impresionistas Ignas Šeinius, tapęs ambasadoriumi Švedijoje. Lietuvos kultūra niekada nebuvo izoliuota nuo valstybės ir tai, mano manymu, yra stiprybė. Todėl šiandien sveikindamas geriausius iš geriausių, nuostabius žmones, noriu jiems nusilenkti ir palinkėti visa ko geriausio. Tegul kiekvienas talentingas veiksmas teatro scenoje, rašant knygą, partitūrą dar kartą įamžina Lietuvos vardą pasaulyje.“
