Bet tai anaiptol ne reabilitacija ar nostalgija, o tiesiog buvusio laiko permąstymas. Tik nevienodai mąstoma: vienaip po Europą prieš keletą metų keliavo unikali paroda apie Šaltojo karo laikų dizainą, užsukusi ir į mūsų NDG, kitaip – Luckus ir jo „filminė“ palyda. Analitiškai menotyrininkiškai arba entuziastingai glamūriškai. Valaičio retrospektyva su Giedrės Jankevičiūtės tyrimų tekstais ir visa knyga atvėrė sovietmečio realijas, o Giedrės Žičkytės filmas „Meistras ir Tatjana“ – pasaką apie gražią meilę linksmos sovietijos fone. Kas, kad buvo nusižengta pavadinimo parafrazei? (Juk kas liktų iš „Meistro ir Margaritos“ atėmus Maskvos visą šėtonizmą ir pačią Maskvą?) Užtat, retrospektyviai svajoja filmo kūrėjai, praeitis buvo įdomi, gyva, graži. Juk ir nuo jo namų Jakšto (buvusioje Komunarų) gatvėje iki „Neringos“ kavinės – koks šimtas metrų, tad visi, matyt, smagiai sau linksminosi. Buvo už ką: Luckus pagrečiui menams fotografavo už didžiausius SSRS honorarus madų žurnalams, kūrė naujo pobūdžio reklamines nuotraukas. Valaitis kūrė ne tik restoranų interjerus, bet ir sovietinėms Expo parodoms, – tad prieš ką, logiškai tęsiant, reikėjo sukilti, jei viskas buvo taip gera ir smagu? Kad nepriėmė kai kurių nuotraukų į parodas ar atmetė pasiūlymą Osakos Expo paviljonui – tai dar nereiškia, kad kažkuris jų buvo rezistentas. Anaiptol.
Žinoma, tai nereiškia, kad čia nebūta meno – būta, ir itin išskirtinio mūsų kontekste (nors jau knygoje teks pasiieškoti argumentų Margaritos Matulytės teiginiui, kad Luckaus kūriniai buvo pasaulinio lygio). O dar tokios dvi asmenybės, kupinos energijos, charizmos, mačizmo! Net ir jų mirtys virto paslaptimi ir legenda – taigi, ideali kompozicija tapti herojais. Neformaliais, neoficialiais, perduodant mitą iš lūpų į lūpas, o dabar pagaliau išviešinant iki blizgių žurnalų. O kalbant apie meną – „nestandartą“ mūsų laikais automatiškai linkstama suplakti su rezistencija, nes legendų reikia kasdien.
Lietuvos teatro istorijai dar toli iki tokių tyrimų (kuriems net pasipriešintų menininkų giminės), jos diskursai tebesikauna dvipoliškoje (ir kartu šiai dienai reklamiškoje) dvikovoje su sovietija: modernus reiškia disidentą, nepaklusnus ar niūriai tylintis – rezistentą. Ir nors Valaičio parodą lydėjusi diskusija masinančiu pavadinimu „Pramogų kultūra ir eksportinis įvaizdis: modernizmas Lietuvoje XX a. 7 deš.“ buvo menotyriškai nuobodi (kaip moderatorius Ernestas Parulskis ir pažadėjo), vis dėlto joje buvo akcentuotas esminis sovietmečio (vizualiojo) meno vertinimo klampumas: pats modernizmas sunkiai gali būti vertinamas vien kaip tylusis, rašytas/tapytas į stalčius, nes tai buvo pačios Komunistų partijos nubrėžta linija parodyti pasauliui, kad tai irgi moderni šalis. Kaip JAV kongresas ar CŽV rėmė Amerikos modernaus meno gastroles ir parodas į Europą, taip po kurio laiko ir SSRS kultūros politikai surengė atsaką ir ėmė medžioti talentus, kurie vyktų į Vakarus „pasitobulinti“, o tiksliau – „vogti“ idėjas ir taip moderninti savo šalies meną. Tad ir menininkų dalyvavimą šioje programoje kažin ar galima vertinti vienprasmiškai neigiamai, kaip ir liaupsinti už tą „novatoriškumą“.
Viskas buvo taip pat komplikuota, kaip pobūviai „Neringos“ kavinėje: visi žinojo ar bent nujautė, kad juos seka (juk buvo suregzta visa pasiklausymo sistema), tačiau vistiek visi ten rinkdavosi ir kalbomis audė anekdotus, kalambūrus ir nuosprendžius sau ar kitiems. Nelygu laikmetis ir saugumietis kitoje sienos pusėje. Štai čia ir reiškėsi Bulgakovo aprašytas funkcionierių šėtoniškumas: jokio logikos nuoseklumo, „vakar“ nereiškė „šiandien“, o viską suvesti į pasipriešinimą ir špygas kišenėje būtų pernelyg naivu. Literatūros istorikai seniausiai išleido „Rašytoją ir cenzūrą“, tik ką pasirodė „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Bet teatro istorijai, o juo labiau pačiai scenai to dar reikės palaukti. Kol kas čia nacionalinėmis premijomis ir nacionalinių premjeromis grąžinamos „Barboros“ ir „Katedros“ legendos, bet ne jų dabartinės refleksijos. Paradoksalu, bet legendas statantiems metininkas tas šiandienos žvilgsnis visiškai nerūpi.
xxx
Režisierė Agnieszka Holland filmu „Degantis krūmas“, kurį LTV gražiai įkomponavo į mūsų valstybės švenčių tarpą, tiesiogine prasme grįžta į 1968-1969-ųjų Čekoslovakiją. Ji studijavo kiną garsiojoje FAMU mokykloje, žavėjosi garsiais čekų režisierių darbais – ir drauge stebėjo visą Prahos pavasarį, pati įsitraukdama į studentų opozicinį judėjimą prieš sovietų invaziją. Šiuo 2013 m. miniserialu ji prisimena ir rekonstruoja smulkiausias istorijas. Bet akivaizdu, kad atminties čia nepakanka, vien scenarijui reikėjo kalbėtis su liudininkais, tikrinti dokumentus, spaudą, archyvus. Ir Jano Pallacho šeimos, jo motinos iškeltos bylos visai sistemai, ir tos bylos advokatės Dagmaros Burešovos, jos šeimos peripetijų.
Nors filmas darytas HBO televizijos užsakymu, praeitis nekvepia romantiška nostalgija, ji niūri, lietinga, priblėsusių spalvų. Teismas čia anaiptol ne amerikietiškas: teisybės triumfo nėra, advokatų apklausos – ne retorikos pamokos, tad ir jokio teatrališkumo. Holland parodo ne didvyriškas liepsnas, o tai, kaip jos buvo gesinamos, ir suvoki, koks – šiandien rodosi – buvo absurdas eiti prieš tą nepajudinamą sistemą. Ne vien pagrindiniams herojams, bet ir tiems, kurie, regis, buvo trečiame plane. Bet režisierei pašalinių nėra, visi, kad ir smulkiausiais veiksmais, dalyvauja istorijoje ir ją kreipia savo menkiausiais veiksmais.
Pačios Holland „teismas“ yra bekompromisis, kaip ji pati: kad ir koks mažas ir nereikšmingas būtum buvęs, tegul ir kapinių sargas, bet – pasikalbėjai su valdžia, pasiskundei, pabandei drauge pasivaikščioti jos užkulisiais – ir viskas, tu jau supančiotas. Tau kiša pasirašyti, ir nebegali atsisakyti. Pasirašančiojo akyse – siaubas, nes tik tada jis supranta, kad rašosi ne vien sau, o save atiduoda istorijai. Jo parašas neišnyks, kaip išnyko Pallacho kapas: tyliai, per naktį karstas iškastas, kūnas antrąkart sudegintas krematoriume, o kapinėse pastatytas neegzistavusio žmogaus antkapis. Sistema tarsi pabaigė deginti biblijinį krūmą.
Ir filmas šoka iškart į finalinius titrus – „1989 metais...“. Jis nebekliudo ilgų tylos metų, kurie buvo ne mažiau tragiški, bet jau – kaip visų tylėjimas. Alus, kalvadosas, kniedlikai ir šveikiški pokštai – toks buvo lengvas egzistavimas po Prahos pavasario. Kai 1988-aisiais buvau Čekoslovakijoje, o pas mus tą vasarą vyko šimtatūkstantiniai mitingai, ant Brno ar Prahos namų ir gamyklų penkiakampių žvaigždžių švietė daugiau nei danguje. Pasakodami apie susigrąžintą tautinę vėliavą sutikdavome nesuprantamus žvilgsnius ir klausimus: o koks skirtumas, kokia vėliava? Čekoslovakija miegojo, regis, amžinu gražuolės miegu.
xxx
Salmanas Rushdie nenorėjo jokios meninės bombos. Jis tenorėjo kurti, o pataikė į fatvą. Tokios šlovės norėtų daug menininkų, tik žinomumas, pasirodo, nereiškia komforto. Savo knygoje „Džozefas Antonas“ jis pasakoja apie tuos devynetą fatvos metų, kurie reiškė gyvenimą už uždangos: slaptame bute, name, tylų vietos keitimą. Vėliau – slaptus perskridimus per Atlantą į knygos pristatymą ar PEN klubo suvažiavimą. Kasdienį išsiskyrimą ir susitikimą su sūnumi, skyrybas su žmonomis. Kažin, ar norėtųsi tokios šlovės. Juoba, jis pats ne kartą akcentuoja- jis buvo auka, nes ne tiek jo knyga sukėlė triukšmo, kiek pačiam ajatolai reikėjo išorės priešo savo politinei kampanijai pagrįsti. Rašytojas tapo maištininku per prievartą – ir labiausiai saugomu šalies asmeniu po Anglijos karalienės. Rushdie visgi aiškiai norėjosi užfiksuoti tą laiką ir savo buvimą incognito, tuo personažu Josephu Antonu („legalizuotu“ slapyvardžiu iš Conrado ir Čechovo vardų). Tačiau kad ir kokia būtų buvusi ši kilni misija – nieko nenutylėti ir atlikti visuotinę išpažintį,– visgi derėjo kūrėjams būdingą narcisizmą miešti su skaitytojų atsidavimu pačiam kūrėjui. Virš 540 puslapių nepateisina išpažinties žanro, juose nerasime nė vienos eilutės, atsiduodančios mauro atodūsiais ir Indijos prieskonių aromatais, jokių rytietiškų pasakų parafrazėse. Veikiau tai būtų pasipriešinimo ajatolos primestai tvarkai dienoraštis ne be noro suvesti sąskaitas su literatūriniu pasauliu.
O taip, žaviai skamba PEN klubo suvažiavimų vertinimai (ginčai, nesutarimai, vidinės sąskaitos), Bookerio premijos užkulisiai, rašytojų apibūdinimai (Brodskis ir Walcottas – „poezijos alfa patinai“). Įdomios knygų rašymo – „Paskutinio mauro atodūsio“, „Žemės po jos kojomis“ – aplinkybės. Stebinantis Britanijos paparacių solidarumas – paprašyti jo paties jie nefotografavo jo su žmona, nemedžiojo jos vaizdų. Bet kiek daug pervažiavimų iš buto į butą nuobodžios kasdienos (kuri nėra literatūrinis nuobodis), susitikimų su draugais ir literatūriniais agentais, fiksuotų dienoraščiuose, ten galėjusių ir likti! Nebent vėl – tai pateisina rašytojo dienoraštinis – bet ne bulvarinis – atvirumas, kuri žmona su kuo (iš literatūrinio pasaulio) buvo neištikima jam, o su kuo – jis. Ir kaip tuščiai leido laiką su ta gražuole Padma Lakshmi, su kuria pasimatęs tuoj norėdavo išlėkti ir iš viso Holivudo, bet vis pasilikdavo trumpam – ir taip visiems šešeriems metams.
Bet kad Rushdie taptų Josephu Antonu, jam reikėjo ir iki „Vidurnakčio vaikų“ parašyti romanų, kurių dėka Irano valdžia ir pastebėjo „...vaikus“. Romanų fone keistai regisi ši išpažintis, kuria jis bando pats sau statytis paminklą, tarsi susigrąžinti metus, kada jis „iškrito iš gyvenimo“. Bet juk iškrito iš savojo visaverčio laisvės pajautimo, o ne iš skaitytojų gyvenimo tėkmės – juk tada gimė „mauras“ ir kitos knygos. O kai sugrįžo į laisvę – šiandien niekas juo nesidomi daugiau nei jo nauja kūryba, jį pamiršo net bulvariniai dienraščiai, ištikimai skaičiavę jo „skolą“ Britanijos mokesčių mokėtojams. Ir tai normalu. Norma gali būti rami, bet nebūtinai nuobodi. Gyvenimas taip sudėlioja, kad po tokios šlovės ramybė tampa trokštamiausia. Būsena, kuria Volandas apdovanojo Meistrą.
xxx
Jauna kūrėja Olga Lapina, apdovanota dviem „Auksiniais scenos kryžiais“, viename radijo interviu sako, kad tie prizai jai – jau kryžius. Jau antkapis, tik ne savanoriškas, o kitų užverstas. Ir ji jaučia svorį, nes iš jos reikalaujama nesuklysti.
Čia ir vėl tas pats skirtumas tarp auditorijos ir kūrėjo: ji/s gal ir jaučia, bet auditorija, eidama į spektaklį, nebūtinai turi prisiminti, kas kada kuo buvo apdovanotas. Ją iš tiesų tedomina šis vakaras ir jo (netuščia) sėkmė. Todėl kai režisierė jaučia svorį – geriau tepasilieka jį sau, o už norą iš jo išsivaduoti ir suklysti ji gali pelnyti ir dar vieną „kryžių“.
Bet įnoringas kūrėjas vistiek mato save pasaulio centre ir bando rikiuoti jį pagal savo tvarką. Prieš premjeras Oskaras Koršunovas dalino į kairę dešinę begales interviu (kurių didžioji pusė yra sukurti jo teatro reklamos vadybininkų). Jis vedė spektaklio veikėją, kalbėjo apie jungtuves su grynuoju menu (kokia alchemija!), bet jau po poros dienų tai ėmė neigti, painiotis tarp „pranešimų spaudai“. Tai irgi natūralu, kai nori užkariauti visą įmanomą dėmesį.
Bet paradoksaliai taip kūrėjas, norėdamas teigti savo tvarką, iš tiesų paklūsta egzistuojančiai tvarkai, kurią valdo medijos, o kūrėjas tik desperatiškai bando reikšti daugiau nei būti vien spektaklio kūrėjas. Tada jis tampa savo paties rašomo romano veikėju, personažu, kuriuo tikėti būtų lygiai tas pat, kas tikėti pasaka ar reklama. Rimtai negali traktuoti nieko, nes kūrėjas pats to neleidžia. Rita Repšienė viename straipsnyje („Kultūros barai“, 2014 Nr. 9 – https://www.kulturosbarai.lt/archyvas/ ) bandė vien iš kūrėjų (Nekrošiaus, Jurašo, Koršunovo) pasisakymų nubrėžti jų kūrybos vektorius ir pozicijas. Gimė keistas veidrodis, geriausiu atveju atspindintis tik kūrėjų intencijas.
Rašytojas, parašęs knygą, turi numirti, sakė Roland‘as Barthes‘as. Tai tebeaktualu, dar nepaneigta. Po keleto metų pačių kūrėjų komentuojama ir kartais „pataisoma“ kūryba tampa tik dar vienu romano epizodu. Paprastai satyra, ypač jei kūrybos nebegali patikrinti tiesiogiai.
xxx
Kol dar nesi žinomas, dar ne Rushdie ir ne Jurašas ir iš tavęs dar niekas neima interviu, reikia būtinai savo kūriniu iššauti, susprogdinti pasaulį. Reikia pritrenkti, ir dažniausias sprendimas būna sukišti į kūrinį tiek daug, kiek tik gali pasakyti. (Tokiu metodu visgi bando apsidrausti ir seniai pripažinti, bet tuo vistiek nepasitenkinantys.) Todėl jiems reikia nuo scenos sakyti ir tai, kas vakar išsprūdo pokalbyje su draugais, užfiksuoti ir mintį, kirtusią tavo kelią į daržovių skyrių, sudėti ir savo spontanišką reakciją į vakarines žinias, į kurias pakankamai nesigilinai (mūsų kūrėjai paprastai apie politiką nešneka, ir ačiū jiems – retas, bandydamas ją artikuliuoti, nepraleidžia auksinės progos patylėti). Taip su kiekvienu naujausiu darbu bandoma statyti sau paminklą, tobulinti jį, pridėti vis daugiau detalių, kurios vėliau bus papildytos ir paties kūrėjo komentarais. Nenutrūkstantis barokas.
Būsimi kūrėjai turėtų pradėti nuo antkapio sau. Toks turėtų būti jų diplominis darbas. Kad suprastų, jog niekad visko nesudės. Kad kai kurių minčių nebūtina nešti į sceną ar ant drobės. Kad kai kas galėtų likti įkalinta dienoraštyje ar socialiniame tinkle. Kad jie galėtų leisti praeiti kuriam laikui ir pasitikrinti, ar tai vis dar genialu. Kad suvoktų, jog visada – ir iki pačios mirties – kažko nepasakysi ir gal nebūtinai to reikia. Nebent sau pačiam, bet už ką auditorijai? Kad taip jie išmoktų eiti į mūšį kaip samurajai pagal „Hagakurės“ kodeksą. Kautis, tarsi jau būtų mirę.
menufaktura.lt
