Naujausio „Lėlės“ spektaklio „Saulės vaduotojas“ režierius ir dailininkas Rimas Driežis, popieriaus teatrą piešė Mikalojus Vilutis, o į nuotykį žiūrovai išsiruoš kartu su aktoriais Lijana Muštašvili bei Irmantu Jankaičiu.
Rimas Driežis pasakojo: „Nuo pat Gyvojo lėlių muziejus įkūrimo „Lėlėje“ mano užduotis buvo globoti muziejaus gyvybę, skleisti lėlių teatro paveldą. Mane patį visuomet labai „užveda“ menkos į ekskursijas ateinančių žmonių žinios apie lėlių teatrą, be to, jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai lankytojai džiaugiasi tuo, ką sužino. Muziejai turi įvairių edukacinių, teatralizuotų programų, o pas mus tokios nebuvo. Tad ir kilo mintis šią spragą užpildyti. Ekskursijoje juk negali visko papasakoti, daug kas lieka tarp eilučių. Be lėlių rūšių paprastai daugiau kam nelabai ir lieka laiko. O juk lėlė pati savaime yra niekas, ji gyvuoja sistemoje. Šias skirtingas sistemas, skirtas kiekvienai lėlių rūšiai, ar tai būtų marionetė, pirštininė lėlė, ar kita, norėjosi apkeliauti naujame spektaklyje“.
Tačiau „Saulės vaduotojas“ – visai ne paskaita: lėlių teatro istorijos fragmentai čia sugula į vieną svarbiausių mitologinių pasakojimų apie Saulės vadavimą. Spektaklio kūrėjai rėmėsi Aldonos Liobytės specialiai lėlių teatrui parašyta pjese „Trys negražios karalaitės“, „Lėlės" teatro įkūrėjo Balio Lukošiaus pastatyta 1968 metais minint teatro dešimtmetį. Vėliau ši pjesė buvo atgaivinta ne vieno teatro scenoje, taip pat ir televizijoje, tačiau, kaip teigia Rimas Driežis, beveik visi jos ėmęsi atsisakė to, ką naujausiame „Lėlės“ spektaklyje buvo siekta išlaikyti, t.y. senos pasakos audinyje atsirandančius humoristinius, šiuolaikinius komentarus, pokštus. Be abejo, pastarieji pakito – spektaklyje karalienė nesiūlo berneliui kooperatinio buto mainais už tai, kad pastarasis išvaduotų jos dukras iš slibino, kaip tai vyksta Aldonos Liobytės pjesėje. Improvizuotus komentarus, intarpus spektaklio kūrėjai sumezgė remdamiesi šių dienų aktualijomis bei lėlių teatro istorija.
Šiame nuotykyje žiūrovai kartu su aktoriais ir Aldonos Liobytės pjesės herojais, atkeliavusiais iš lietuvių liaudies pasakos, nusikels į tolimą praeitį, kai, regis, dar nieko nebuvo – nei Saulės, nei Mėnulio, nei daugelio kitų dalykų. Tačiau daug ką, ko trokšdavo, žmonės patys pasidarydavo. Net teatrą! O kad popieriaus teatrą tikrai galima pasigaminti pačiam, įsitikins visi apsilankę spektaklyje. „Norėjosi ne tik šviesti žiūrovą, suteikti jam žinių apie lėlių teatrą, bet ir juo „užkrėsti“, parodyti, kad pačiam viską galima pasidaryti. Todėl ir dekoracijos iš esmės kanceliariniu būdu pagamintos – iš kartono, popieriaus, paprasčiausių klijų,“ – teigia Rimas Driežis.
Spektaklį lydi ir gražūs simboliniai sutapimai. Šiais metais vasario mėnesį paminėtos Aldonos Liobytės 100-osios gimimo metinės. Aldona Liobytė buvo Mikalojaus Vilučio, spektakliui piešusio popieriaus teatrą, teta, anksti mirusios jo motinos Emilijos Liobytės sesuo. Ir nors tai tik sutapimas, tačiau šiame spektaklyje abu menininkai – teta dramaturgė ir sūnėnas dailininkas – pasirodo savais pavidalais.
„Mikalojų Vilutį seniai norėjau kviestis. Man gaila, kad epizodiškai gyvavusi, viena iš lėlių teatro formų – popieriaus teatras – nugrimzdo užmarštin. O jis juk ne tik teatro reiškinį populiarina, bet ir suteikia progą žaisti. Dabar, kai tokios spaudos, leidybos galimybės, norėtųsi paskatinti, kad ši tradicija vėl sugrįžtų. Taip begalvojant apie popieriaus teatrą, man pasirodė, kad Mikalojus Vilutis tam puikiai tiktų. Labai džiaugiuosi, kad jis sutiko, ir vieną paviljoną aprengėme jo piešiniais. Vis pasvajoju, kad ateityje net pati „Lėlė“ su kuo nors galėtų surengti tokių popieriaus teatriukų konkursą – taip ir žiūrovą teatrui nuo mažumės augintume, ir vaikams atsirastų žaismingos praktinės veiklos,“ – svajoja Rimas Driežis.
