J.C.Pinto yra 2006 m. įkurtos organizacijos „Agencia INOVA“ direktorius. Agentūra veikia Europos bei tarptautiniu mastu ir didžiausią dėmesį skiria ryšiams, žinioms, finansavimui. 2005-2012 m. J.C.Pinto buvo „CultDigest" tinklo, viešinančio ES programas, koordinatorius. Šis tinklas žinomas dėl seminarų ir pratybų apie ES fondus Portugalijoje, Brazilijoje, Ispanijoje, Kinijoje bei kitose ES šalyse. Jis turi patirties dirbti su ES finansuotais projektais ir iki šiol dirba įvairių ES programų ekspertu. J.C.Pinto taip pat yra Europos kultūros sostinių ekspertų grupės narys ir Europos bei pasaulio universitetų kviestinis profesorius.
- Tai nebuvo pirmasis jūsų seminaras apie Europos Sąjungos kultūros programų finansavimą – vien Lietuvoje tai darote jau trečią kartą. Kaip galėtumėte apibūdinti lietuvių auditoriją?
– Man labai pasisekė, kad galėjau tiek kartų grįžti į Lietuvą per tokį trumpą laiką. Jaučiu, kad lietuviai domisi finansavimo galimybėmis ir bendradarbiavimu Europos Sąjungoje. Per seminarus jie būna dėmesingi, tačiau juos prakalbinti – sudėtinga, jie rodosi kuklūs. Bet kai pavyksta užmegzti dialogą, žmonės atsipalaiduoja ir pasakoja įdomiausias istorijas, kviečia susipažinti su jų projektais ir net juokauja apie skirtingas situacijas. Matau, kad taip vyksta daugelyje šalių.
– Kaip galėtumėte apibūdinti esminius pavykusio projekto elementus ir kokių sudedamųjų dalių dažniausiai trūksta lietuvių projektuose?
– Pirmiausia – planavimas. Projektai reikalauja laiko, nes ir žmonėms jo reikia, kad galėtų mąstyti, sukurti gerus santykius su kolegomis, partneriais, pažinti vieni kitus. Pasitikėjimas didėja kartu su laiku. Taigi, jei sunkiai dirbama, o planuojama iš anksto ir kruopščiai, veikiausiai projektas bus vykęs. Manau, kad lietuvių kultūros vadybininkai turėtų įgyti daugiau patirties, tai yra nebijotų mėginti, nebijotų nesėkmės, nebijotų mokytis, taip pat nuolatos dirbtų kurdami savo tarptautinius ryšių ir galimų partnerių tinklus. - Daugumai lietuvių, dirbančių kultūros srityje, Briuselis ir kultūros finansavimo programos rodosi kaip nepasiekiami ir nesuprantami toliai, kartais žmones gąsdina galima biurokratija. Kaip manote, kodėl taip yra, kad faktas, jog viskas nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, yra gan neįtikėtinas?
– Mažose šalyse, tokiose kaip mano (Portugalija) arba Lietuva, mes visi visus pažįstame ir laikome tai labai svarbiu veiksniu. ES biurokratija yra sukurta dirbti plačiose, daugiatautėse erdvėse. Taigi procesai, formali komunikacija ir sprendimų vykdymas yra vienoje vietoje. Sykiu jaučiu, kad visi, dirbantys Briuselyje, atiduoda visas jėgas, kad užtikrintų galimą pagalbą. Turime laužyti dar esamas psichologines sienas. Finansavimo galimybių yra, mums tereikia išmokti tuo pasinaudoti. Kartais manau, kad „jie“ Briuselyje yra kur kas mažiau komplikuoti nei tie, kuriuos turime šalių viduje.
Kasmet grupę kultūros operatorių atsivežame vizito į ES institucijas Briuselyje. Svarbu, kad susipažintų su žmonėmis, kurie ten dirba, kad pasikeistų vizitinėmis kortelėmis ir pamatytų, kur viskas vyksta. Taip viskas pasirodo tikriau, mes sužinome ir įsidėmime vardus ir veidus. Dauguma grįžusių namo jaučiasi daug labiau motyvuoti pradėti dirbti su ES programomis.
- Ar sudėtinga perprasti europinių programų struktūrą? Kokių esminių nesusipratimų pasitaiko?
– Suprasti programas privalu, kaip privalu skirti laiko jų prioritetams suvokti. Kartais pati kalba ar kai kurie niuansai gali pasirodyti ne tokie paprasti – juk vis dėlto tai ilgi teisiniai dokumentai, parašyti kalba, kuri dažniausiai nėra mūsų gimtoji... Tačiau su jais išsamiai susipažinti būtina, kad galėtume žinoti, kas projekte tūrėtų būti fundamentalu. Bet kuriuo atveju dauguma programų turi begales instrumentų pagalbai suteikti – tai prezentacijos, informacinės dienos, klausimai ir atsakymai ir, žinoma, pati europinių programų komanda, iš kurios kiekvienas gali lengvai atsakyti į visus klausimus arba nukreipti ten, kur galima rasti atsakymus. Taigi nėra kaip pasiteisinti.
- Po pastarojo seminaro Lietuvoje privačiai konsultavote kelis atrinktus kultūros operatorius apie jų projektus ir idėjas. Ar turite kokių nors komentarų apie šį procesą?
– Išgirdau tikrai įdomių minčių ir tikiuosi, kad jos artimiausiu metu virs europinio bendradarbiavimo projektais. Kartais sudėtinga suderinti paties ir partnerio iš kitos šalies projektus, ypač, jei tampi bendradarbiaujančiuoju, o ne iniciatoriumi, projekto vadovu, proceso organizatoriumi. Reikia dalytis idėjomis ir kolegų indėlį pritaikyti konkretiems darbams. Tai nelengva, tačiau galiausiai projektas bus daug turiningesnis koncepcijos, veiklos ir naudos prasme.
- Per savo trumpą vizitą Vilniuje radote laiko aplankyti ir menų fabriką „Loftas“. Kokį jis paliko jums įspūdį?
– Taip, lankiausi „Lofte“, tai tikrai puiki erdvė. Vilniui labai pasisekė turėti tokią vietą. Mūsų dienomis įdomiausi kultūros projektai atsiranda būtent tokiose neformaliose erdvėse kaip „Loftas“. Ten esanti energija neįtikėtina ir visuomet galima sukurti tinkamą aplinką bet kokiai auditorijai ir meno formai. Man patinka erdvės, kuriose gali lengvai kryžmintis ir rastis skirtingi tarptautiniai projektai, prie kurių gali prisidėti visi. Tikiuosi, kad galėsiu pakviesti „Loftą“ bendradarbiauti kai kuriuose tarptautiniuose projektuose, taip pat pasidalyti jų pavyzdžiu su kolegomis. Mėginsime susieti projektus Lietuvoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. O „Loftas“ bus to epicentras. Žinoma, muzika yra idėjų ašis, tačiau tikiu, kad lengvai galima plėstis ir įtraukti kitas meno formas. Tarkime, „kūrybinių industrijų“, „miestų atgaivinimo“, „auditorijų plėtros“ koncepcijos yra logiškas tokio bendradarbiavimo išeities taškas. Bet kol kas mes šį pokalbį su „Loftu" tik pradedame ir dar tik mokomės vieni kitus suprasti.
- Ar matote daugiau galimų bendradarbiavimo su Lietuvos menininkais ar institucijomis pavyzdžių?
– Per savo profesinę karjerą turėjau progų dirbti su dideliais tarptautiniais dizaino projektais, taigi ši tema visuomet yra su manimi ir bandau ją vienaip ar kitaip išplėtoti. Lankydamasis Vilniuje aptariau kelis galimus tarptautinius dizaino lauke (daugiausia – industrinio ir mados dizaino) projektus su skirtingomis Lietuvos institucijomis, taigi greičiausiai imsimės bendradarbiauti pagal “Kūrybiškos Europos“ programą siekdami skleisti „mažiau žinomą Europos dizainą“. Per šį vizitą atsirado galimybių rastis ir naujiems muzikos, teatro projektams.
