Žinoma, baisu žiūrėti ir į jų sukeltus filmus apie vakariečių įkaitų žudymą. Bet, kalbėdami apie kultūrą, apie civilizacijų palikimą, mes susiduriame su savotišku žudymo aktu, su vakarietiškos kultūros naikinimo aktu, po kurio jau yra visiškai kitas pasaulis, nes šios vertybės niekada nebegrįš į muziejus. Prisipažinsiu, kad, pamatęs įrašą, kaip viename Šiaurės Irako mieste kovotojai siaubia centrinį muziejų, kaip kūjais ir grąžtais niokoja neįkainojamas Asirijos imperijos statulas, su pasimėgavimu trupina seniausius pasaulinės kultūros artefaktus, aš, kaip menotyrininkas, buvau sukrėstas, nes pamačiau, kad kažkas negrįžtamai nyksta tiek pačioje civilizacijoje, tiek kultūros istorijoje, tiek žmonių tarpusavio santykiuose.
Pripažinkime, kad ši islamo kovotojų taktika naudojama nuosekliai – jie kovoja ne tik su kitatikiais, ne tik su vakarietiškos kultūros vertybėmis. Jei peržvelgtume jų veiksmų istoriją, pamatytume, kad paskutinis dešimtmetis kupinas tokių kultūrinių netekčių, tokio kultūrinių simbolių karo. 2011 m. per Egipto gatvių riaušes Kaire buvo apiplėštas Egipto meno ir kultūros muziejus – pavogta dešimtys rečiausių meno kūrinių ir iki šiol nepavyksta surasti daugybės eksponatų, tarp jų – Nefertitės skulptūros. 2013 m. per Egiptą vėl nusirito krikščioniškų šventyklų griovimo banga – buvusio prezidento Morsi šalininkai sudegino per 40 bažnyčių ir sunaikino visas jų relikvijas. Prieš keliolika dienų islamistai su žeme sulygino 3 tūkst. metų senumo Nimrudo miesto griuvėsius. Manoma, kad ši senoji Asirijos valstybės sostinė yra prarasta visiems laikams. Tai neįtikėtini praradimai ir tai veikia mūsų emocijas, prikausto prie televizorių ekranų.
Islamo kovotojai puikiai suvokia, kas yra žiniasklaida, kas yra globali auditorija. Žinoma, naikinama tam, kad šis naikinimo aktas, žudymo veiksmas būtų dramatizuojamas, dauginamas per įvairias palydovines sistemas, kurios priklauso tam pačiam Vakarų pasauliui. Taigi islamo kovotojai elgiasi gudriai – visas Vakarų technologijas ir pasiekimus jie panaudoja Vakarų visuomenės šantažui, tarytum sakydami: „Klausyk, vakarieti, tavo vertybės yra niekinės, tavo gyvybė yra visiškai neverta dėmesio. Žiūrėk mūsų filmukus, žiūrėk, kokie mes ryžtingi, kokie mes nuoseklūs siekdami savo „Islamo valstybės“ įkūrimo.“ Ir čia vakarietis pasiduoda, jį apima panika, jam atrodo, kad pasaulis griūva. Taip islamo kovotojai pasiekia savo tikslą. Jie Vakarų pasauliui primena, kad egzistuoja kita kultūra, civilizacija, kurios vertybės vakariečiui nesuvokiamos ir nežinomos.
Tačiau ar tikrai? Kalbėdami apie vandalizmą, kartu kalbame apie ikonoklastus – vaizdų, skulptūrų naikintojus. Tai būdinga ne tik islamo, bet ir Vakarų pasauliui. Tos kovos yra nesibaigiančios. Grįžkime į Bizantiją, į VIII–IX a., kai buvo nuspręsta, kad viską, kas yra susiję su Dievo vaizdavimu, reikia sunaikinti. Reformacijos laikais reformatoriai, sukilę prieš katalikiškų katedrų ir bažnyčių prabangą, naikino bažnyčias, skulptūras, relikvijas. Taigi reikia pripažinti, kad ta pati Vakarų kultūra, Naujieji amžiai yra neatsiejami nuo politinio, kultūrinio ir militaristinio vandalizmo, kuris buvo be galo aktyvus ir svarbus. Prisiminkime kolonijinius laikus, kai tie patys britai, prancūzai iš tų pačių senųjų miestų, kuriuose dabar „Islamo valstybės“ kovotojai sprogdina skulptūras, lupo, laužė, skaldė ir paskui laivais į Didžiąją Britaniją, į Britų muziejų, gabeno rečiausias skulptūras (beje, ir šedu skulptūras). Tos pačios skulptūros, išplėštos iš savo vietų, dabar yra Berlyno, Paryžiaus, Londono muziejuose.
Žinoma, mes galime guostis, kad kolonijinis plėšikavimas savotiškai tas skulptūras ir išsaugojo – dabar greičiausiai mes jų neturėtume ir nematytume, nes jau darbuojasi „Islamo valstybės“ kovotojai. Bet čia mes matome ir tam tikrą logiką – kūrybos veiksmą: negali būti atsinaujinimo veiksmo be to paties griovimo, be naikinimo. Esame gana giliai įklimpę į vandalizmą, kuris gali būti ir politinis, ir kriminalinis, ir karinis, ir restauracinis, ir revoliucinis, ir turistinis. Šiame globaliame turistinės kultūros pasaulyje milijonai turistų, sukaitę, prakaituoti, apsikarstę fotoaparatais, trypia ir savo kūnais, savo kvėpavimu ir savo masėmis naikina budistines skulptūras, architektūrinį palikimą – senųjų civilizacijų palikimas nyksta tiesiog akyse. Jau nebekalbu apie restauracinį vandalizmą, kai siekiama paveldą atnaujinti, restauruoti, bet taip jis transformuojamas, praranda bet kokį originalumą ir yra jau kažkas kita, kaip mūsų betoniniai Valdovų rūmai Vilniuje.
Kalbėdamas apie kultūrinį vandalizmą norėčiau priminti ir XX a. šiuolaikinio, avangardinio meno istoriją. Jei nuosekliau pasigilintume į dadaistinio, futuristinio, siurrealistinio judėjimo vertybes ir nuostatas, perskaitytume manifestus, atrastume daugybę reikalavimų sunaikinti Vakarų kultūros muziejus, sugriauti senamiesčius, juos transformuoti į kažką, kas jau yra ateitis. Mes matome, kad ir pats šiuolaikinis kultūros veiksmas yra nuolatinis praeities, dabarties ir ateities procesas. Taip savotiškai kovojama praeities sąskaita, nes ateičiai reikia išsikovoti tam tikrą išvalytą erdvę, kurioje gali reikštis absoliučios vertybės, nesusijusios su praeitimi.
Priminsiu, kad ir „Islamo valstybės“ kovotojai turi savo priesakus, kurie visų pirma susiję su ateitimi, su „Islamo valstybės“ kūrimu, kuri turi būti tobula, kurioje turi gyventi tobulas musulmonas, tobulas Alacho garbintojas. Norint sukurti tokį utopinį personažą ir tokią utopinę valstybę, pirmiausia reikia sunaikinti viską, kas yra netobula, kas yra susiję su kitomis vertybėmis. O tas vertybes dažniausiai išreiškia vaizdai – tai, kas yra kultūrinis, meninis palikimas. Todėl vaizdai ir yra naikinami dėl įsivaizduojamos ateities.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“
