Pasakojimas liūdnas, jausmingas. Haroldas ir Morina kiekvienas sau apmąsto gyvenimą drauge, prisimena sūnų Deividą, kurio neteko, praeitį ir dabartinę vienatvę. Ar galėjo viskas būti kitaip? Galime tik nuspėti, kodėl Haroldas keliauja pas Kvinę, nors žinome, kad tai nėra romantiška meilė.
Padėtis sudėtinga, bet išlikusi viltis. Eidamas Haroldas gėrisi gamta, jo kelionė yra svarbi, susijusi ne vien su juo ir Kvine. Naujos pažintys, pokalbiai jį praturtina, padrąsina ir padeda suvokti, kad kiekvienas kenčia savaip.
Romanas kupinas spontaniško žavesio, humoro ir gilių įžvalgų. Visi mes, pasiekę tam tikrą amžių, kai praeitis ilgesnė už ateitį, esame sukaupę patirties. Praeityje glūdi paslaptis, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Mūsų gyvenimą lemia maži dalykai.
Knyga apie tikėjimo galią, apie viltį ir išdavystę, meilę ir netektį, apie tai, kaip susiję visų mūsų gyvenimai. Apie skaudžius dalykus mes nelinkę kalbėti, skaudulius stengiamės pamiršti.
Rachel Joyce (g. 1978) pradėjo rašyti po dvidešimties metų aktorės karjeros Karališkajame Šekspyro teatre, kur sukūrė nemažai pagrindinių vaidmenų ir laimėjo ne vieną apdovanojimą. Ji yra parašiusi ir daugiau nei dvidešimt pjesių radijui, o „Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė“ yra antrasis rašytojos bestseleris.