Prieš 25 metus gyventa valstybės virsmo laiku, kai buvo įprasta žadinti kaimyną vidurnaktį, panorėjus pasiskolinti duonos ar degtukų. Tokį pat nuoširdų, papročių nevaržomą, sovietmečiui būdingą bendravimą liudija Josifo Brodskio bičiuliai Lietuvoje. Gegužę minimas Nobelio premijos laureato 75-metis iš atminties užkaborių krapšto seniai girdėtas istorijas.
Poetas pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1966 metų rugpjūtį. Buvo sugrįžęs iš tremties, turėjo širdies opų, todėl pakviestas per naktį apsisprendė ir nusipirkęs lėktuvo bilietą, atvyko iš tuometinio Leningrado. Į Vilnių poetą pakvietę čia atostogavę maskviečiai bičiuliai šventai tikėjo, kad Lietuva J.Brodskį išgydys.
Niekur nedirbęs ir veltėdžiavimu apkaltintas nepriklausomos laikysenos rašytojas buvo nuteistas ir ištremtas į Šiaurę. Kūrėjas tvirtai tikėjo, kad poezija yra tvaresnė už visas santvarkas ir politines sistemas, o poeto prievolė yra gerai rašyti. Poezija jam buvo vienintelė sielos atgaiva. Kaip teigia jo bičiuliai, J.Brodskis buvo per daug laisvas, kad būtų valdomas totalitarinėje valstybėje, per daug mąstantis, kad pasiduotų manipuliavimui.
Vilniuje J.Brodskis sutiktas kaip žmogus, kuriam reikia pagalbos. Jis buvo pažįstamas iš eilėraščių, perspausdintų mašinėle ant plono papirosinio popieriaus arba perrašytų ranka. Savo namuose anksčiau neregėtą svečią priėmusi Elė Katilienė prisimena, kaip prieš 50 metų tada mažai pasaulyje žinomas poetas padėdavo vystyti jų vaikus, žaisdavo su jais, eidavo pasivaikščioti. Poetas virdavo sriubą, gamindavo mėgstamą indišką patiekalą curry. Tikrus džinsus vilkėjęs ir rankos brūkštelėjimu į juos mokėjęs degtuką uždengti poetas nevengė skaityti savo eilių, buvo keikūnas, gebėjęs sodriems slaviškiems keiksmažodžiams suteikti poezijos atspalvį.
Nobelio premijos laureatas Lietuvoje lankėsi beveik prieš pusę amžiaus ir rado čia dvasinės ramybės salą. Kaip yra pastebėjęs prof. Ramūnas Katilius, būtent bendravimas su Lietuva subrandino vieną didžiųjų J.Brodskio temų – Poeto ir Imperijos, imperijos ir jos pakraščių, priklausomybės ir laisvės. Šiandien poetą mena Vilniaus ir Kauno senamiesčiai, Palanga. J.Brodskį turėtų atsiminti ir Sudervės bažnyčios mūrai. Čia atvykęs su Leningrado vargonininke Anastazija Braudo, jis kojomis maigė vargonų dumples, kad bičiulė prakalbintų instrumentą taip, kaip šis niekada dar nebuvo skambėjęs.
Apie tikėjimą su poetu kalbėjęs ir jo išpažinties klausęs Sudervės klebonas Adolfas Trusevičius irgi jau anapilyje. J.Brodskio paklaustas, ką daryti tiems, kurie apie Dievą nieko negirdėjo, kunigas atsakė: „Žmogus turi protą – tai kažkokia švieselė, kuri jam sako, kas gera ir kas bloga. Ir kitas svarbus dalykas yra sąžinė. Vadinasi, galima Dievo net nepažinti, bet laikytis principų. Jeigu žmogus elgsis pagal savo protą ir sąžinę, tai tikriausiai ponas Dievas duos jam ir tikėjimo malonę.“
Tai išgirdęs J.Brodskis vėl nedavė ramybės klebonui: „Ar užtenka proto šviesos, kad nugalėtume blogį, nubundantį žmoguje?“ Sudervės bažnyčios klebonas į tai atsakė: „Ir žmogus, kuriam duotas tikėjimas, ir kuris neturi tikėjimo, vargsta gyvenime. Yra kova. Tik tas, kuris turi tikėjimą, atsiklaupia ir meldžiasi – Dieve, padėk, nes man sunku. Ir kai pakyla nuo kelių, jaučia, kad Ponas Dievas teikia malonę, duoda paramą ir žmogui pavyksta įveikti blogį, kuris jame gimsta“. J.Brodskiui patiko tas pašnekesys su kunigu.
Nuoširdų, senų laikų bendravimą menantys Nobelio premijos laureato bičiuliai savo prisiminimais liudija amžinąsias vertybes ir nesenstančią išmintį, reikalingą Lietuvai ir J.Brodskio tautiečiams Rytuose.
Komentaras skambėjo per LRT radiją
