Net 188 mln. eurai – tiek 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bus investuota į Lietuvos kultūros paveldo objektų aktualizavimą bei kultūros infrastruktūros modernizavimą. Tad, praėjus geram penkmečiui, turėtų būti sutvarkyti, įrengti ir pritaikyti lankymui 32 kultūros paveldo objektai, modernizuoti 42 kultūros infrastruktūros objektai. Taip pat tikimasi, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą per metus apsilankys kultūros paveldo objekte.
Apie tai, kaip po šių investicijų pasikeis kultūros paveldo objektai ir kodėl žmonės norės mėgautis kultūra, kalbamės su Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininku, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriumi Raimundu Balza.
- Kaip kultūros paveldo objektai gali tapti aktualesniais žmonėms?
– Kalbant apie paveldo aktualizavimą, visų pirma paveldo savininkams, valdytojams ir naudotojams reikėtų pagalvoti, kaip paveldo objektus integruoti į šiandieninį visuomenės gyvenimą: kultūrinį ir ekonominį. Juk paveldas gali būti pritaikytas labai įvairioms reikmėms. Kiekvienas objektas yra pakankamai individualus ir reikia jį įveiklinti, kad tarnautų visuomenei, būtų pritaikyti konkretiems poreikiams. Kalbant apie valstybei priklausančio paveldo tvarkymą: šių objektų sutvarkymas turėtų tapti teigiamu pavyzdžiu ir privatiems paveldo savininkams.
- Kaip muziejai, kiti kultūrinio paveldo objektai, gali prisitaikyti prie šiandieninių poreikių?
– Jie turi būti pakankamai gyvi, atraktyvūs, vykdyti edukacines programas, kultūrinės tematikos susiėjimus, šventes. Ir tai ne naujiena, juk Lietuvoje muziejai taip pat organizuoja menų festivalius: tai ir tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis, tarptautinis Mykolo Oginskio ir kiti festivaliai. Visi šie renginiai vyksta muziejuose, kituose kultūrinio paveldo objektuose, tokiuose kaip pilys, rūmų salės ar sodai. Taip pat labai svarbu, kad kultūros paveldo objektai būtų skirti ne tik turizmui, bet ir tai bendruomenei, kuri yra šalia to objekto: kaimuose, miesteliuose. Jeigu šalia esanti bendruomenė bus tampriai integruotą į kultūros objekto gyvenimą, jis taps vietinių žmonių kultūriniu centru. Čia bus ne tik organizuojamos šventės, bet taip pat vykdomi patirčių apsikeitimo projektai, galbūt tai bus vyresnių žmonių susiėjimo ar vaikų lavinimo vietą. Svarbu, kad sutvarkytas muziejus netaptų statišku, negyvu projektu.
- Ar kultūros paveldo valdytojai ir patys gyventojai noriai priima šį, mums dar gana naują, požiūrį?
– Šis požiūris ypač aktyviai keičiasi per pastaruosius 10 – 15 metų. Žmonės dabar ateina į kai kuriuos muziejus ir nustemba, kad mūsų muziejinė veikla neatsilieka nuo europinių tendencijų.
Mes galbūt negalime pasigirti tokiomis turtingomis ekspozicijomis kaip buvusių imperijų sostinės, lygintis su tokiais muziejais kaip Luvras ar Ermitažas. Tačiau pačios veiklos pobūdis panašus ir mūsų vietiniai žmonės vis dažniau atranda muziejus. Pavyzdžui, šią gegužią vyko renginys „Muziejų naktys“. Šiauliuose, šios šventės metu, mes turėjome 9000 lankytojų per 3 valandas. Tai milžiniškas skaičius miestui, kuriame gyvena 100 000 gyventojų.
Manau, mes esame teisingame kelyje ir kultūrinių paslaugų plėtros kelyje nereikia daryti revoliucijų. Tai turėtų būti greičiau veiklų evoliucija, įtraukimas kiek galima platesnių visuomenės sluoksnių. Ir tos galimybės, kurias suteikia ES investicijos, skatins kultūros institucijas ne tik sutvarkyti infrastruktūrą ir diegti kokybiškai naujas paslaugas, bet ir kelti muziejininkystės, kitų su paveldu ar menu susijusių sričių, prestižą. Tokiu būdu bus įtrauktas jaunimas, kad jis ateityje norėtų dirbti šiose sferose.
- Ar investicjos į kultūros objektus atsiperka?
– Atsipirkimas yra ne momentinis, jis įvyks per 10 – 15 metų ir duos grąžą ne vien tiesiogine išraiška. Tai bus pelnas ir iš turizmo paslaugų, nes apžiūrėję objektus ar sudalyvavę programose žmonės norės apsilankyti ir kitose greta esančiose traukos vietose. Ir ši grąžą bus ne vien piniginė – tai ir žmonių socialinis gerbūvis, saugumo jausmas, pasididžiavimas savo valstybe, kuri skatina žmones gyventi, kurti.
Šis socialinis kapitalas duoda didžiulę grąžą. Juk jeigu žmonės daug dirba, daug uždirba, bet negali patenkinti kultūrinių poreikių, jie važiuoja į kitas šalis. Reikia sukurti tokią socialinę kultūrinę aplinką, kad žmogaus kultūriniai poreikiai būtų patenkinami savo šalyje.
